BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip tapti rašytoju

Visų pirma - gerai pagalvokite: kodėl iš tiesų norite būti ne kuo kitu, o būtent rašytoju? Kas per keistas įgeidis, kam jums tai? Gal jums tiesiog patinka pats rašymo procesas? Tuomet verčiau užsiimti kaligrafija. Tobulinti rašyseną. Jei esate pernelyg šiuolaikiškas ir maištingas kaligrafijai, tuomet rašykite ant sienų. Užsiimkite graffiti. Taginkite. Terliokite viską aplink, kur tik pasiekiate. Tai negerai, bet vis mažiau pakenksite - sau ir kitiems - nei rašydami knygas iš noro rašyti knygas.
O gal norite būti rašytoju, nes mėginate dar labiau patikti - sau ir kitiems? Gal jau iš anksto esat susižavėję savimi literatūroje. Jūs ten taip gražiai atrodot, literatūros fone. Daug gražiau, negu be fono. Šiuo metu kaip tik perkate šaliką ir galvojate - o, šitas šalikas puikiai derės prie manęs, rašytojo. Jis juk toks rašytojiškas, visiems labai patiks. Negaiškite veltui laiko: jei norite patikti, varykit tiesiausiu keliu į Facebooką. Ten užsiimkite virtualių kačiukų dauginimu. Atidarykite virtualių kačiukų veisyklą. Pamatysite, surinksite nesuskaičiuojama daugybę „patinka”. Yra toks mįslingas dėsnis: kai tik žmogus pamato ekrane kačiuką, būtinai spusteli pelę.
Norite būti rašytoju, nes baisingai knieti ką nors pasakyti? O ar tikrai turite ką? Ką nors tokio, ko kiti nežino, nemato, arba yra pamiršę? Ar gal tiesiog - norisi su kuo nors pasišnekėti, kitu gyvu žmogum, kad ir apie orą? Tai eikite ir kalbėkitės. Dabar pat. Sakykite - „šiandien šalta”, „man vieniša”, „kažko nesibūna”. Rašymas čia niekuo dėtas. Net šitas jūsų pasakytas frazes kiekvienas žmogus supras savaip, suteikdamas joms savo prasmes, nuspalvindamas savo patyrimu. Negi manote, kad galėtų suprasti ir visą jūsų parašytą knygą?
Galimas dalykas, jog norite tapti rašytoju, nes norite lengvai ir maloniai uždirbti daug pinigų. Juk čia ne kastuvu mosuoti ar prie staklių stovėti! Matėte, kaip gyvena tie visokie Holivudo scenaristai? Piniguose tiesiog maudosi. Na, gal ir maudosi, kas juos ten žino. Tik ne Lietuvoje. Lietuvos knygynuose nacionalinė literatūra ištremiama toliau nuo akių, į antrą aukštą. Jei iš tiesų baisiausiai norisi iš literatūros uždirbti, tapkite leidėju. Žinoma, verslas toks apysmulkis, ne nafta ar farmacija, bet vis šis tas.
Nepraėjo noras? Na, tuomet pasiduodu: būkite tuo rašytoju, jei jau esate toks nesukalbamas. Spėju, turite tą žalingą įprotį viską stebėti. Žmones, daiktus. Kol tie žmonės tempiasi tuos daiktus į savo urvelius, jūs stovite ir stebite. Tiesą sakant, labai žioplai atrodote. Tai jūs manote, kad esate Stebėtojas. Kiti mano, jog esate paprasčiausias žioplys.
Tiesa, jūsų intelekto koeficientas aukštesnis už įprasto žioplio, ir net aplinkiniai kartais pastebi, jog turite aštrų protą. Jiems tai būna malonus netikėtumas. Tuomet jie sako vienas kitam - „kaip įdomu, tas A. visai ne toks kvailas, kaip atrodo. Netgi visai protingas. Galėtų būti turtingas žmogus. Tik va, gyventi nemoka.”
Galų gale, būti rašytoju - anaiptol ne pats blogiausias užsiėmimas. Nors, pripažinkim, kvailokas. Nuolatos dėbsoti į viską - gilintis, įsidėmėti menkiausias smulkmenas. Vietoj to, kad paprasčiausiai gyventum. Lyg būtum mokinukas, ir gyvenimo pabaigoje tau reiktų rašyti mokyklinį atpasakojimą, kaip viskas buvo. „Kaip aš praleidau vasaros atostogas”. Gal ir parašysi kada. Vadinsis - „Kaip aš vėjais praleidau savo gyvenimą.”
Taigi - esate rašytojas. Ar bent jau būsite - jei pavyks įveikti savo puikybę. Jei išdrįsite likti su silpnaisiais ir žioplaisiais - net ir žinodamas, kad ir jie iš jūsų patylom šaiposi ir niekina. Nes jie vertina tik stiprius, gudrius ir suktus.
Rašysite, leisite knygas. Išleidus knygą, pradžioje būna labai smagu. Maždaug toks pats smagumas, kaip sukalus inkilėlį. Įkeli jį medin, sakydamas - štai, argi ne puikus inkilas! Pamatysit, kokie jame nuostabūs paukščiai apsigyvens - jūs dar tokių nematėt, reti ir išdidūs! Kuosos virš tavo galvos sarkastiškai kiauksi.
Po kokio dešimto inkilo ir pats suprasi: šiose geografinėse platumose tavieji paukščiai negyvena. Gal ne tas arealas, gal tokių ryškiaplunksnių paukščių apskritai niekur pasaulyje nėra, tu juos pats sugalvojai. Bet gal taip netgi geriau, kad nėra. Nes kaip tik tuo metu pamažu pradėsi nutuokti, jog tikrasis ir vienintelis tavųjų inkilų gyventojas esi tu pats. Retas paukštis, akiniuotasis apuokas. Ir kai įsijautęs kažką kalbi savąja gražia ir archajiška apuokų kalba, kiti tegirdi apuoko ūkimą.
Tad baigsi savo gyvenimą taip, kaip ir privalu rašytojams. Įsispraudęs drevėn, tamsiausiam savojo Baublio kampe - Dionizo Poškos pavyzdžiu. Baugščiai mirkčiojantis, gyvas muziejinis eksponatas, taksidermininko svajonė.
Bet prieš tai dar kiek paūbausi, apuokiškai gūdžiai. Kas, kad nesupras. Bent pasismaginsi.
Sako, net ir nesuprantantiems naktį tokį balsą išgirdus, plaukai pasišiaušia.

Žurnalas IQ, 2013 sausis

Rodyk draugams

Krizė 2: Scenarijus lietuviškam siaubo filmui

Štai aplink visi kalba - krizė, krizė. O aš sakau - nėra jokios krizės, išsigalvojimas visa tai. Va, pasižiūrėjau pro langą - nagi, tai kur ta mūsų krizė - ei, pasirodyk! Ir ką - ir nėr jokios krizės. Ruduo va, lapai krenta. Šlapia, bulvaruose tamsu. Sutinku. O krizės - jokios. Nei nueinančios, nei ateinančios. Apskritai tai aš laikausi liberaliojo ironiko Danijilo Charmso doktrinos, jis irgi teigė - jokios krizės nėra. Apskritai - nieko nėra, viskas yra dūmai. O jei kas dar nėra dūmai, tai greit jais taps.
Žiūriu pro langą. Matau susiraukusį ir žiauriai nelaimingą tipą, vairuojantį tvarto dydžio visureigį. Oi, nelaimingas žmogus. Vargšas. Benzinas pabrango - užtat jis toks susisukęs. Krizė mat.
Įdomu, galvoju, ką apie tas mūsų krizes pasakytų koks, tarkim, badaujantis somalietis? Patikslinu, ne todėl badaujantis, kad gražiai sulieknėtų ir tiktų TV projektui „Šok su badaujančiu somaliečiu”. Tas somalietis tikriausiai visų pirma išreikštų solidarią užuojautą, suprantančiai palinksėtų galva, o paskui paklaustų - tai kokios bėdos apniko? Karas, maras, sausra, o gal cunamis su radiacija, kaip Japonijoje? O išsiaiškinęs tikrąją padėtį somalietis tikriausiai šiek tiek sutriktų, skėsteltų rankomis ir pasakytų: „ponai, visų pirma, kaip sako filosofai, susitarkime dėl terminų. Tai, ką jūs vadinate krize, yra jokia ne krizė, o tiesiog paprasčiausia finansinė suirutė. Gal net kažkieno patylomis organizuojama, ar bent jau skatinama. Esame civilizuoti žmonės, tad mums juk ne paslaptis, kad iš suirutės, kaip ir iš karo, galima puikiai uždirbti. Tiek, kiek niekada neuždirbtum taikos ir tvarkos metais. Kuo drumstesnis vanduo, tuo didesnis laimikis.”
Bet kam mums tas somalietis - pasidairykime arčiau, aplinkui. Paklauskime bet kurio vietinio kultūrininko, ką jis galvoja apie krizę. Bet kuris kultūrininkas - jei jis ne sukčius ir ne vagis - kreivai nusišypsos ir pasakys: Krizė? Na taip, žinoma. Kiek prisimenu, mums visą laiką buvo krizė. Visus tuos dvidešimt metų. Skurdas ir vegetavimas. Ir skubiai pridurtų - bet tai normalu, jūs labai nesigraudinkit, mes pripratę. Kultūrininkas užjaučiamai nusišypsos, paplos per petį ir išeis rašyti projektų.
Su tais projektais - atskira šneka. Čia panašiai kaip sovietmečiu su moksliniu komunizmo lekcijomis: visi, tiek klausytojai, tiek ir patys lektoriai, kuo puikiausiai supranta, jog visa tai totali nesąmonė, siurrealistinis absurdas, tačiau tyliu susitarimu visi tuo toliau užsiiminėja. Vieni pasakoja niekus, kiti klausosi - rimtais veidais, nes sistema reikalauja, kad viskas būtų rimta ir oru, jokių čia komedijų.
Štai tarkim: ėmei staiga ir parašei puikų eilėraštį. Tiesiog šedevrą! Ir norėtum gauti už jį šiokį tokį atlygį. Kad galėtum už stogą virš galvos susimokėt. Kiek tas šedevras vertas? Milijono? O dievai jį žino. Viena aišku: jei išsiųsi jį kultūrinei spaudai, geriausiu atveju gausi už jį 20 litų. Į rankas, atskaičiavus mokesčius. Tačiau gauti pinigų už eilėraštį visai įmanoma - kad ir ne milijoną, bet ir ne 20 litų. Tereikia tik teisingai jį įpakuoti - sukurti projektą „Eilėraščio „Tupi tupikas, lupa lupikas” skaitymai Pietryčių Lietuvos seniūnijose”. Projekte reikės pasižadėti, jog visais įmanomais būdais stengsiesi sudominti publiką šiuolaikine lietuvių literatūra: skaitysi nuogas, išsivoliojęs dervoje, apsikaišęs plunksnomis ir stovėdamas ant galvos. Taip pat naudosi pačias moderniausias technologijas: kompiuterį, projektorių ir dolby surround. Pasistenk, įrašyk projekte viską, kas tik šauna į galvą - nes iš tiesų tau reikia sudominti net ne publiką. Daug baisiau: tau reikia sudominti projektą skaitysiantį klerką, kurio poetinis bagažas apsiriboja „Trakų pilimi” ir „Eglutė skarota”. Trumpai kalbant, apie tas visas poezijas jis apskritai nieko neraukia, tad jam visai vienodai rodo, ką tu ten skaitysi. Svarbu, kad pats projektas būtų įdomus ir intriguojantis. Nes pinigai ir mokami visai ne už tą tavo genialų eilėraštį, o už antrinį tekstą - projektą. Tad nepasidrovėk, užpildyk tuos nelaimingus keliolika lapų. Stropiai atsakyk į visus klausimus - kiek projektas bus novatoriškas, kuo skirsis nuo kitų, kokioms visuomenės grupėms jis bus skirtas, kiek žmonių tiesiogiai ar netiesiogiai galės pasinaudoti projekto rezultatais ir kokia bus projekto išliekamoji kultūrinė vertė.
Sakai, nerašysi? Nes visa tai - kvaila? Na, visų pirma, tai džiaukis, jog tavasis projektas - vietinis, nedidelės kultūrinės vertės. Va jei rašytum projektą Europos fondams, gali tekti prirašyti ne keliolika, o kelis šimtus lapų. O antra - tai ne taip jau labai ir kvaila, geriau pagalvojus. Netgi savaip išmintinga.
Kam skirta visa šita biurokratinė velniava, šitas popierizmas? Ar ne paprasčiau būtų už tavo darbą tau tiesiog sumokėti - tikrą, normalų honorarą? Gal ir paprasčiau, bet tokia mintis yra ydinga ir eretiška. Nes jei atsisakytumėme projektų, kaipgi tu išmoktum meluoti - gražbyliauti, girti ir girtis, rimtu veidu paistyti niekus apie trumpalaikį ir ilgalaikį projekto poveikį visuomenei? Nes kaip gi gali paveikti visuomenę, tarkim, tas pats eilėraštis - kad ir genialus. Ką, žmonės jį perskaitys, susipras ir visi iki vieno urmu taps broliais ir sesėmis, kaip kad Šileris prisakė? Varge varge. Autorius nuliūsta ir susigraužia, o čia staiga - lyg Pilypas iš kanapių - staiga strykteli iš kažkokių juodžiausių pasąmonės užkaborių toks televizijoje matytas tipelis ir gūdžiu Hamleto tėvo šmėklos balsu klausia: „tai ką padarei, kad Lietuvai būtų geriau? Sakyk, kiek darbo vietų sukūrei, parazite?”
Kukliai tyliu, kaltai nudelbiu akis.
„Štai aš, pavyzdžiui, sukūriau du šimtus darbo vietų,” - neatstoja šmėkla.
„Aš sužavėtas”, sakau, - „sveikinu tamstą. Jūs esate didis patriotas ir patricijus, nes turite net du šimtus vergų!”
Šmėkla graudžiai sudejuoja kažką apie mokesčius ir išnyksta.
Et, nekreipkim dėmesio. Rašantysis įtaria regėjęs ne viziją, o provokaciją, tad grįžta prie projektinės kultūros.
Taigi - projektai yra kaip etiudai ir gamos pianistui, jie reikalingi prašmatnaus melavimo technikos tobulinimui. Kad išmoktum egzistuoti sistemoje, kurioje sukčius vadinamas „prieštaringai vertinamu”, chamas - „skandalingai pagarsėjusiu”, mulkių mulkis - „teikiančiu vilčių”, siuvėjai ir papingos mergiotės - „žvaigždėmis”, o banditai, vagys ir skrupulų neturinčios padugnės - „visuomenės elitu”. Projektai moko išgyventi.
Bet čia tik, kaip rašoma projektuose, trumpalaikis poveikis. O ilgalaikis - pasiekti, kad visas tavo laikas ir energija būtų skiriami ne eilėraščių, o projektų rašymui. Ir galvojimui, kaip čia dar ką nors kam nors sėkmingai pardavus. Ir kai tas ilgalaikis poveikis atsiras, tikslas bus pasiektas: būsi joks nebe poetas, o kažkas tarp batų pardavėjo ir draudimo agento. Tegyvuoja projektai - moderniausia cenzūros forma: jei tuomet dar ką nors ir rašysi, tai tik tai ir taip, kaip nori kiti, ne tu pats. Tapsi vertingu ir gerbiamu visuomenės nariu. Visuomenės, kurios tikroji valdymo forma - tai vieša paslaptis - visai jokia ne demokratija, o tiesiog - biurokratija.
Tai tiek tos krizės. A, dar pamiršau atsakyti į svarbiausią klausimą: tai kada vis dėlto gyvensime geriau? Na, tai labai paprasta. Bet kada, nors ir šiandien. Kai tik nustosime galvoti, jog geras gyvenimas yra tuomet, kai aš gyvenu turtingiau už savo kaimynus. Ir kai tie kaimynai nustos taip galvoti. Va tada pradėsime gyventi geriau - iš karto, tą pačią akimirką.
Tik bijau, dar nelabai greit.

(Žurnalas IQ)

Rodyk draugams

Ką skleidžiam, žurnalistai?

Žiniasklaida - didi jėga. Net pats geltonosios spaudos magnatas Rupertas Murdockas jos prisibijo. Sako, kad susipykti su žurnalistais yra daug baisiau už paprastą mirtį.

Žino, ką kalba; kompetentingas žmogus, negi ginčysies. O ir patys žurnalistai kukliai vadina save „ketvirtąja valdžia”. Kodėl ne pirmąja? Akivaizdu, tik iš įgimto kuklumo. Nes iš tiesų tikroji valdžia, valdanti ir formuojanti žmonių sąmonę, ir yra žiniasklaida.

Bent jau čia, Lietuvoje, kur keisčiausiu būdu dera šventas naivumas ir demoniška pagieža. Ir tai ketvirtajai valdžiai, reikia pripažinti, labai neblogai sekasi - ir valdyti, ir formuoti, ir slėptis šešėlyje, ir neatsakyti už savo veiksmus.

Viešieji žiniasklaidos herojai - žurnalistai. Tiesos gynėjai, taranai, pedofilų klano siaubai. Vieninteliai paprastų žmonių užtarėjai, modernieji Tadai Blindos. Jų interesų laukas tiesiog neaprėpiamas, o jų fantazija priverstų susigūžti ir patį E. T. A. Hoffmaną. Jūs dar nespėjate net pagalvoti, o jie jau, žiūrėk, skleidžia žinią - ką ten, tiesiog sklaidosi žiniomis kairėn dešinėn. Ir visos žinios - viena už kitą svarbesnės: apie kūdikėlio Radžio prasidėjimą, apie Zvonkės virtimą Bunke, apie naują olialia trululiū ir jos sintetinį papą. Viską jie žino, viską išmano! Apie vandenis, kur teška, apie vilką, baltą mešką…

Taip, netgi apie paprasčiausią vandenį, bėgantį iš čiaupo, profesionalus žurnalistas gali parengti tokį reportažą, kad bobulytės urmu kraičios nuo infarktų, it musės rudenį. Pats tą reportažą mačiau - šedevras. Pasirodo, Lietuvoje iš čiaupo teka visai ne vanduo, o kažkas panašaus į lydytą alavą: vos tik gurkštelėsi lašelį, ir jau gali pamažu pradėti ruoštis įkapes. Savaitė kita, ir nebėr žmogaus, vandeniu nusinuodijo.

Jei tik kas imtų manęs ir paklaustų… Bet juk neklaus, bestijos; aš jiems neįdomus, neatitinku jų produkcijos vartotojo modelio. Neformatas. Jiems ir jų suformuotam reitinginiam - treninginiam formatui, žiniasklaidos vartojimo vienetui, kuriam ir skirta visa šita fantasmagoriška idiotų perykla, aš esu absoliutus nulis.

Todėl galiu būti drąsesnis ir už patį Murdocką, ir pasakyti net ir neklausiamas: mielieji, mano įsitikinimu, jūs jokie ne žurnalistai, o šiaip - velniai žino kas, švelniai tariant. Žurnalistikos Lietuvoje nebėra. Tikrieji žurnalistai turi atsakomybės jausmą, profesinės garbės pojūtį, savosios sferos išmanymą - seniai dingę. Liko vos vienas kitas. O jų vietas užėmė dvi visiškai naujos biologinės rūšys.

Pirmoji, pati gausiausia - greitakojai mažaraščiai. Jie dirba už juokingą atlyginimą, siaubingai blogai ir šiurpinančiai daug. Jie dirbtų ir visai veltui, gal net patys primokėtų - vien už galimybę išvysti savo pavardę, išspausdintą laikraštyje, ar pamatyti save televizoriuje. Greitakojai mažaraščiai gali rengti reportažus bet kuria jūsų pasiūlyta tema - nuo branduolinės fizikos iki moderniojo šokio. Jie tobuli universalai - vienodai tobulai ničnieko neišmano bet kurioje sferoje.

Jiems nieko nereiškia supainioti Rostropovičių su Rabinovičiumi, jau nekalbant apie Schumanną su Schubertu, ar papasakoti skaitytojui, kaip nuostabiai koncerte choras sudainavo kūrinį pavadinimu „Avia Marija”. Georges Bizet jiems, žinoma, Džordžas Bizetas.

Aptikę seną pastatą su per stebuklą išlikusiu masonų herbu, jie įdeda laikraštin nuotrauką su prierašu: „Čia tarybiniais metais buvo Geležinkeliečių namai”. Jei dingtų Google, jie išmirtų tą pačią dieną. Dažniausiai žiniasklaidoje jie ilgai neužsibūna: per kelerius metus juos išsunkia kaip citrinas ir išmeta šiukšliadėžėn, pakeisdami šviežiomis lakstančiomis citrinomis - nors pažįstu ir vieną kitą citriną veteranę.

Antroji kategorija - žiniasklaidos elitas. Jų nedaug, bet jie galingi. Iš esmės visais atžvilgiais jie daug panašesni į samdomus žudikus, o ne į žurnalistus. Už gerą atlyginimą šie legionieriai dirbs bet kam ir bet ką. Jie turi specifinį profesinės etikos supratimą, bendrieji dėsniai jiems negalioja; tačiau žurnalistinio objektyvumo principą, liepiantį išklausyti abi konfliktuojančias puses, jie labai vertina: jis garantuoja, kad pinigai plauks iš abiejų fronto pusių. Valstybė, visuomenė, juo labiau atskiras žmogus, individas - jiems tušti žodžiai.

Tiesa, savo laidose jie dažnai vartoja tuos žodžius kaip meninę priemonę, savotiškas barokines puošmenas, nieko nereiškiančias, bet emociškai paveikias. Iš tiesų pasaulyje jie myli ir vertina tik du dalykus: save ir pinigus.

Nuoširdžiai atsiprašau tos trečiosios, baigiančios išnykti kategorijos - tikrųjų žurnalistų. Labai gerbiu ir vertinu šituos žmones. Taip jau nutiko, kad gyvendamas turėjau labai daug bendrų reikalų su žiniasklaida; šiandien galiu pasakyti tik tiek: man skaudu ir gėda, kad žurnalisto profesija nepriklausomoje Lietuvoje tapo bene labiausiai devalvuota. Nuo garbingumo ir drąsos - sakyčiau, kartais netgi heroizmo - iki kažkokios apgailėtinos aptarnavimo paslaugų artelės, kurioje turtingieji gali užsakyti skersai kelio stovintį konkurentą, o skurdžiai - gauti savo kasdienę informacinių kvaišalų dozę.

Ir tik nepasakokit man tų savo pasakų, kad rašote ir rodote vien tai, ko pageidauja žmonės. Kad jūs tokie, nes tauta tokia. Niekai.

Atvirkščiai - tauta tokia, nes jūs tokie. Ir jūs tai puikiausiai žinote.

Žurnalas IQ

Rodyk draugams

Apie teisingą atmintį

Yra toks senas paprotys: metams besibaigiant, suskaičiuoti visokius ten pasiekimus, atimti iš jų netektis ir gauti rezultatą. Apibendrinimą. Jei rezultatas be minuso ženklo, vadinasi, metų būta gerų.

Niekada nebuvau stiprus šitoje egzistencinėje aritmetikoje: suprantu, kad prie trijų arbūzų pridėjus keturis bananus ir atėmus dvi morkas, bus penki. Tik va klausimas - ko penki?

Patys matote, verčiau jau man neskaičiuoti. O neskaičiuojant - na, metai kaip metai buvo. Iki keturiasdešimties žmogus gyvena laukdamas, nuo keturiasdešimties - tiesiog tempia laiką. Ir aš kaip visi - tempiu laiką, stumiu dienas. Stumk-trauk.

Ach taip, tiesa - krizė, sunkmetis. Na, ir čia nieko naujo. Visokiausio plauko kultūrininkams sunkmetis - nuolatinė būsena. Tad jei kas ir puolė į paniką dėl tos krizės, tai kultūrininkai tik gūžtelėjo pečiais. Nieko naujo, pripratę.

Apskritai nieko labai naujo. Laikas tempiasi, dienos stumiasi. Už lango tamsu - tiek dieną, tiek naktį. Televizoriuje vis tie patys strapinėjantys puspročiai. Kažkuriame laikraštyje toks straipsnis buvo - „Lietuviai sunkmetį įveiks šokdami”. Aha. Šokdami ir pasišokinėdami. Tie lietuviai nelyg kokie šamanai - anie irgi su savo demonais galynėjasi šokdami.

Ir tie patys iki gyvo kaulo įgrisę veidai, tie patys mėgėjiškos pjesės personažai - visuose TV kanaluose vienu metu. Lyg visa likusioji Lietuva būtų jau emigravusi. Keista, bet daugumos jų aš net pavardžių neprisimenu - tokie iš matymo pažįstami, ir tiek. Nors kita vertus, nieko keisto - o kodėl turėčiau. Aukštuomenė? Su tokia aukštuomene, kaip kadaise sakė toks vienas orus jūrų valkata, aš vienoje lysvėje nekakočiau. Kodėl lysvėje? Kad nežinau net, tiesiog toks posakis. Gi pamenat, visi mūsuose iš žemknisių, tiek elitas, tiek jūrų valkatos.

Smegenys - subtilus mechanizmas. Nereikalingą informaciją jos tiesiog blokuoja. Nufiltruoja, pažymi „suknistas šlamštas” ir nugrūda šiukšliadėžėn.

Budistai savo mokymuose užsimena apie teisingą atmintį - kaip vieną siekiamybių. Iš esmės ten kalbama anaiptol ne apie sugebėjimą įsiminti, o visiškai atvirkščiai: teisinga atmintis - tai gebėjimas teisingai pamiršti. Iš tiesų - prisiminti daugybę kartų lengviau (blogiausiu atveju galima tyliai paguglinti), o va pamiršti tai, kas liko išsaugota atmintyje, beveik neįmanoma. Na, nebent sklerozė pagelbėtų.

Bene radikaliausia atminties požiūriu buvo tokia lotofagų padermė iš „Odisėjos” - jie tol kramsnodavo ypatingos rūšies lotoso lapus, kol visos atminties raukšlės išsilygindavo, o smegenys pasiekdavo tobulą „reset to factory” kondiciją. Bauginanti, bet kartu ir velniškai viliojanti perspektyva - spėju, Odisėjas lotofagų saloje bus praradęs ne ką mažiau bendražygių nei per sirenų viliones. Visi tie, kurių itin aukštas IQ, prostatos problemos ir prasta klausa pasitarnavo kaip nepramušamas skydas erotinei sirenų popmuzikai, garantuotai neatsispyrė lotofagų siūlomai intelektualinei savižudybei.

Užmarštis yra palaiminga. Nebeprisiminti vardų, veidų, skaičių, slaptažodžių ir PIN kodų, išmintingų teorijų, kvailų poelgių, nieko, dėl ko galėtum gailėtis. Pamiršti privalomus papročius, nepastebėti chroniškais tapusių įpročių, su pasimėgavimu painioti vardus, painioti chronologiją, vakardieną su pernykščiais lapais. Per Kalėdas dažyti kiaušinius, pavasariais dovanoti praeiviams senus bilietus ir Vėlinių žvakeles. Siaubinga laisvė.

Beveik sutikčiau sukrimsti tą iki tobulos palaimos likusį gabalą lotoso lapo - tik norėtųsi, kad bent šis tas atmintyje pasiliktų. Nedaug. Man būtų visai gana kelių smulkmenų. Tų kelių smulkmenų, kai buvo gražu. Tiek gražu, kad nebepamirštama.

O kol kas - nieko naujo. Sirenas praplaukėm, artinamės prie lotofagų salos. Kol dar neprisišvartavom, mėginu gyventi savo paties gyvenimą, kurį, reikia pripažinti, buvau gerokai apleidęs. Stebėdamas, likdamas šešėlyje, nuošalyje. Nes jei nori pamatyti, privalai išlaikyti distanciją. Tai ir laikiau.

Kartais jaučiuosi nelyg koks senas kaimo armonikierius - visą tą laiką, kai kiti šoko, plakėsi spragilais su gretimu kaimu, glamžėsi su mergom pakampėse, pešė dūmą ir leido ratu butelį naminės, jis liurlino tą savo armoniką. Kol vieną dieną staiga suprato, jog visą savo gyvenimą taip ir pragrajino.

Geriau pagalvojus, o ir ką gi jis galėtų prisimint, tas armonikierius?

Galėtų užsimerkt, užsigalvot ilgam ir šyptelt prisiminęs - o va tą kartą, berods rugpjūtį, prieš kokį dvidešimt metų, visai neblogai sugrajinau. Gražu buvo, tikrai.

Buvo verta.

Rodyk draugams

Pirmosios galvos pasakojimas, kuriame misteris Kaindlis trumpai aptaria drakonų būtovės slėpinius ir užsimena apie vieno paslaptingo muzikavimo instrumento kilmę

Kartą riteris Tenksalotas tarė drakonui misteriui Kaindliui:
- Mielasis misteri Kaindli, seniai norėjau Jūsų paklausti, bet vis kažkaip nedrįsau. Tai šiek tiek intymu… Ar būtų labai netaktiška, jei galų gale imčiau ir paklausčiau?
- Visko, ko tik pageidaujate, jaunasis bičiuli, - atsakė misteris Kaindlis. - Draugai tiesiog privalo dalintis visokiausiomis paslaptimis, antraip kokia gi čia būtų draugystė?
- Matote, - tarė riteris Tenksalotas, - ką reiškia būti riteriu, aš žinau.
Misteris Kaindlis pritariamai nusišypsojo ir linktelėjo visomis devyniomis galvomis.
- Bet man be galo smalsu - o ką reiškia būti drakonu? Suprantate, aš jaučiuosi keistokai - kartu ir be galo artimas, tarsi būčiau pažinojęs jus visą gyvenimą. O tuo pačiu - visai nieko apie Jus neišmanau. Juk mudu, reikia pripažinti, esame tokie skirtingi.
- Ne taip labai, kaip Jums atrodo, garbusis Tenksalotai, - tarė misteris Kaindlis. Visi tie skirtumai, kad ir kokie akivaizdūs, tėra tik paviršius. Jums gal bus netikėta, tačiau mes, drakonai, turime savo požiūrį į pasaulį. Tai yra, mes jį matome. Tai, ką jūsų mokslininkai atranda per vargus, klupdami ir painiodamiesi, ir - pripažinkim - dažniausiai netyčia, mes tiesiog matome. Matome, ir tiek. Be jokių juokingų bandymų, be jokių laboratorijų. Ir tai ir yra tikrasis Požiūris, o visai ne tie jūsų aklinėjimai apgraibomis.
- Kažką panašaus ir pats nujaučiau, - linktelėjo Tenksalotas. - Tad Jūs teigiate, jog mudviejų skirtumai tėra tik išoriniai?
- Taip, bent jau kai kuria prasme, - tarė misteris Kaindlis. - Matote, mes, drakonai, matome, kad viskas aplinkui - tiek aš, tiek Jūs, tiek šitas akmuo, ši taurė ar Jūsų kalavijas - viskas susideda iš lygiai tų pačių vienodų mažų dalelyčių. Todėl viskas yra viena, ir viena yra viskas.
- Įdomu, tarė Tenksalotas, - tai išeitų, kad Jūs, mielasis misteri Kaindli, ir Jūsų porcelianinė pypkė yra vienas ir tas pats? Man sunku suvokti, turiu prisipažinti.
Misteris Kaindlis išpūtė dūmą ir pasižiūrėjo į pypkę.
- Na taip, bičiuli, lygiai taip ir yra. Dar daugiau - aš rūkau šitą puikų Viktorijos tabaką, kuris sudarytas iš tų pačių dalelių, kaip ir aš pats. Išeitų, kad aš rūkau pats save.
Riteris Tenksalotas nervingai susijuokė.
- Todėl ir klausiu, misteri Kaindli - ką reiškia būti drakono kailyje? Turėtų būti be galo įdomu.
- Aš nedėviu kailio, jaunasis bičiuli, - santūriai pastebėjo misteris Kaindlis.
- O, na žinoma, ne, atleiskite. Mes tiesiog taip sakome. Ką reiškia būti riterio kailyje, pavyzdžiui. Toks posakis.
- O taip, dabar supratau. Iš tiesų sąmojinga, - linktelėjo misteris Kaindlis. - Na, būti drakonu iš tiesų yra labai įdomu. Jei leisite, netgi dar įdomiau, negu būti riteriu.
- Mėginu įsivaizduoti, - mandagiai tarė riteris Tenksalotas.
- Pašėlusiai įdomu, bet ir nelengva. Matote, mes, drakonai, visi esame truputėlį šizofrenikai. Jei visai atvirai, tai netgi ne truputėlį, o gerokai.
- Šit kaip, - pasakė Tenksalotas, nes nežinojo, ką daugiau besakyti.
- Na taip. Tik įsivaizduokite: drakonas yra viena būtybė - o tuo pačiu ir kelios. Viskas priklauso nuo galvų. Mano atveju, kaip matote, jos devynios.
- Tikrai, pastebėjau, - tarė riteris Tenksalotas.
- Devynios - tai daug. Gana daug, - tarė misteris Kaindlis ir susirūpino.
Įsivyravo nejauki tyla.
Galų gale riteris Tenksalotas kostelėjo ir tarė:
- Kche. Ahm. Na, devynios - tai nemažai. Išties.
Nejauki tyla vyravosi toliau.
Riteris Tenksalotas dar kartą kostelėjo ir staiga pasakė:
- O mes, riteriai, turime tokią patarlę: viena galva krepšyje prie balno gerai, o dvi - dar geriau. Oi! Atsiprašau, misteri Kaindli.
- Atleiskite, berods užsigalvojau, - atitoko misteris Kaindlis (o devintoji galva ironiškai sukrizeno). Ar ką nors sakėte?
- Nieko, misteri Kaindli, - sutriko riteris Tenksalotas. - Tiesiog Jūs pasakojote apie tai, ką reiškia būti drakonu.
- Ak taip, - susizgribo misteris Kaindlis. - Kaip ir sakiau, kartais būna kiek sudėtinga. Kai tiek galvų. Apninka tokia tapatybės krizė. Ypač vėlyvais rudenimis.
- Tas metas ir man gerai žinomas. Kai ir lauke, ir širdy žvarbu ir nyku, ir taip iki pat pirmojo sniego, - palingavo galva riteris Tenksalotas ir parėmęs smakrą ant kalavijo rankenos įsispitrijo į jaukiai ūžiantį židinį.
- Žinote, garbusis Tenksalotai, kur slypi visos problemos? - tarė misteris Kaindlis.
- Galvose? - pabandė spėti riteris Tenksalotas.
- Būtent, galvose. Ir kuo daugiau galvų, tuo daugiau vargo, - atsiduso misteris Kaindlis. - Turbūt pastebėjote, jog bendrauju su Jumis vien tik pirmąja galva - ta, kuri Jums iš dešinės?
- Be abejo, atkreipiau dėmesį, - linktelėjo riteris Tenksalotas.
- Toks drakonų etiketas - kad nepasirodytum pernelyg familiarus, pradžioje su svečiu dera bendrauti pirmąja galva, ta, kuri jam iš dešinės. Bet tikriausiai nepagalvojote, kad kitos galvos nebylios?
- Nemanyčiau, būtų nelogiška, - tarė Tenksalotas.
- Visiškai teisingai, - tarė misteris Kaindlis antrąja galva ir toliau tęsė pirmąja. - Tad įsivaizduokite - visos tos devynios galvos mąsto, ir visos kalba. Mes kartais tarpusavyje labai neprastai pasiginčijam, kai niekas nemato. Iki liepsnų spjaudymo.
- Nėra namų be dūmų, - tarė Tenksalotas.
- O Jūs pavydėtinai išprusęs jaunuolis, matau, išmanote netgi drakonų folklorą, - pagyrė misteris Kaindlis. - Bet ginčai dar anaiptol ne pats blogiausias dalykas. Kur kas blogiau, kad visos devynios galvos pasaulį mato skirtingai - skirtingu kampu, iš skirtingų vietų. Todėl mes niekaip negalime susitarti dėl prisiminimų: vos pradedam kalbėtis apie kokį neseniai įvykusį nutikimą, staiga paaiškėja, jog visos devynios galvos prisimena visiškai skirtingus dalykus! Nes viena matė viena, o kita - visai ką kita… O devintoji, ta tai apskritai visada viską stebi iš atstumo ir amžinai ironizuoja. Todėl aš niekada nieko negaliu nuspręsti iki galo, visada lieka abejonė - o kaip ten iš tikrųjų viskas buvo, kurios galvos teisybė yra pati teisingiausia?
- Iš tiesų. Net nebūčiau pagalvojęs, kad būti drakonu yra taip sunku, - pagarbiai tarė riteris Tenksalotas.
- Todėl mes, drakonai, manome, jog nieko tikro apskritai nėra, viskas pasaulyje tėra tik akių dūmimas. Arba, kaip sakė vienas drakonų mąstytojas, viskas yra dūmai.
Misteris Kaindlis giliai užsitraukė pypkę pirmąja galva, o dūmus ironiškai išpūtė devintąja.
- Bet yra ir smagesnių dalykų, - staiga pagyvėjo misteris Kaindlis, kažką prisiminęs, - Man niekada nebūna nuobodu. Aš galiu kalbėtis tarpusavyje ir net dainuoti choru. Kai būna liūdna, tais ilgais rudens vakarais, aš sėdžiu prie židinio ir dainuoju daugiabalsius kanonus. O kai apima šventiška nuotaika, surengiu ištisą koncertą su žvakėmis. Laimei, visos mano devynios galvos labai muzikalios, o penktoji netgi turi absoliučią klausą. Ir diapazonas mano platus - nuo boso iki kontratenoro. Labiausiai man patinka Palestrina ir Monteverdis, mes juos tiesiog dievinam. O va dėl Hendelio šiek tiek nesutariam.
- Aš taip pat mėgstu muziką, - prisipažino Tenksalotas, - ir ypač Monteverdį. Tai bent malonus sutapimas! Deja, visiškai neturiu klausos, tad muzika žaviuosi, jei leisite pasakyti, tik iš tolo.
- Ir negrojate jokiu muzikos instrumentu? - kiek nusiminė misteris Kaindlis. Kai kurie riteriai - garsūs liutnės virtuozai.
- Deja, - skėstelėjo rankomis Tenksalotas.
- Gaila, - tarė misteris Kaindlis. Iš mūsų išeitų puikus orkestras. O beje, Jums teko kada regėti tokį šių vietovių instrumentą - škotišką dūdmaišį?
- Be abejo, misteri Kaindli, esu ne tik regėjęs, bet ir daugybę kartų klausęsis, - tarė Tenksalotas.
- O Jums niekada nekilo jokių įtarimų - į ką nusižiūrėjus jis pagamintas?
- Kad ne, - prisipažino Tenksalotas.
- Tikrai? - prajuko misteri Kaindlis. - Ką gi, tuomet gerai įsižiūrėkite į mane, jaunasis bičiuli.
Ir misteris Kaindlis staiga iškėlė penktąją, viduriniąją galvą aukštyn, kiek įmanydamas ištempė kaklą, o likusias galvas mikliai išlankstė šonuose.
- Ogi tikrai! Dūdmaišis yra tikrų tikriausia sumažinta drakono kopija, - susižavėjęs tarė riteris Tenksalotas.
- Ir čia dar ne viskas! Patys škotai to seniai nebežino - bet tai, ką jie laiko savo melodijomis, iš tiesų yra ne kas kita, o jų kadaise nusiklausytos drakonų liaudies dainos. Štai paklausykit.
Misteris Kaindlis atsistojo, išlenkė didelį stiklą karšto elio, kad balsas geriau skambėtų - ir užtraukė visomis devyniomis galvomis kūrinį, kurį riteris Tenksalotas žinojo kaip maršą „Alandeilo rožė”. Misteris Kaindlis dainavo, o riteris Tenksalotas pagarbiai klausėsi, pasirėmęs ant kalavijo - ir jei kas būtų matęs, būtų galėjęs prisiekti, jog riterio akyse regėjo šykščią vyrišką ašarą.
Tais metais Škotijoje prasidėjo dideli neramumai, vėliau aprašyti metraščiuose kaip kruvinasis Dūdmaišininkų maištas.

Rodyk draugams

Pasaka apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį

Kartą toli Britanijoje, anuomet vadintoje ūkanotuoju Albionu, gyveno riteris Tenksalotas. Jis buvo labai mandagus ir galantiškas - kaip ir pridera tikriems riteriams. Riteris Tenksalotas niekada nepamiršdavo padėkoti, o kiekvienam sutiktam sakydavo „atsiprašau”. Ne tik nusičiaudėjęs, ką ten, vos kostelėjęs, kaip mat atsiprašydavo. O vos žengdavo žingsnį, iš karto tardavo - „atsiprašau, aš, regis, vos neužmyniau Jums ant kojos”. Mat su tais savo šarvais riteris Tenksalotas būdavo baisiai nerangus.
Užtat riteris Tenksalotas buvo be jokių abejonių pats galantiškiausias riteris visame pasaulyje - bent jau jis pats tuo buvo tvirtai įsitikinęs. Tačiau kiti riteriai buvo anaiptol ne tokie mandagūs - nekviesdavo jo prie Apvaliojo stalo gurkšnoti elio, dainuoti nepadorias daineles ir smagiai keiksnoti, o vietoje to į akis šaipydavosi. Sakydavo riteriui Tenksalotui - koks gi tu riteris, tu tiesiog atsiprašinėjanti kerėpla.
Tuomet riteris Tenksalotas ėmė ir labai supyko - o labai supykęs jis visada sakydavo - „nu, jau visai atsiprašau”. Tad riteris Tenksalotas nepatenkintas papurtė galvą, pasakė „nu, jau visai atsiprašau” ir išėjo į pasaulį ieškoti gero patarimo. Tuo metu Google dar nebuvo, tad gerus patarimus dalindavo seni barzdoti burtininkai. O pats garsiausias jų buvo burtininkas Merlinas - mat turėjo visą patarėjo etatą pačiame karaliaus Arturo dvare, o be to dar buvo demono bei nekaltos mergelės sūnus, tad išmanė visą pasaulio gėrį ir blogį nuo pat galvos iki tarp kojų.
Atėjo riteris Tenksalotas pas burtininką Merliną, užsirašė į priėmimą pas elfiukę sekretorę, gražiai jai padėkojo, kantriai palaukė atsisėdęs, o kai atėjo jo eilė, mandagiai pasisveikino su dviem lietuviais goblinais, saugančiais burtininko kabineto duris, atsiprašė ir visas žvangėdamas šarvais įžengė į menę. O čia, karaliaus patarėjo soste, jo jau laukė burtininkas Merlinas. Su balta barzda iki kelių, baltai apsirėdęs, visas nekaltas toks, bet su uodega ir ragučiais - mat buvo demono ir nekaltos mergelės sūnus, tokia jau veislė.
- Laba diena, garbusis Merlinai, atsiprašau už sutrukdymą, - pasisveikino riteris Tenksalotas. - Aš, Jums leidus, esu riteris Tenksalotas.
- Sveikas drūtas, jau žinau, kas toks esi, riteri Tenksalotai. Tu esi tas riteris, kurį visi vadina nuolat atsiprašinėjančiu kerėpla, - tarė Merlinas, kedendamas uodega barzdą.
- Atėjau patarimo, garbusis Merlinai. Sakyk, kodėl manęs niekas nelaiko riteriu? Juk esu mandagus ir galantiškas, daug mandagesnis už visus kitus riterius. Bet jie vis tiek iš manęs šaiposi, nekviečia už Apvaliojo stalo ir neįpila taurėn elio. Elgiasi visiškai nemandagiai, o dar bendradarbiai vadinasi, atsiprašau už posakį. Ką gi man daryti?
- Matai, Tenksalotai, mandagumas, aišku, labai geras dalykas, bet vien mandagumo riteriui negana, - tarė burtininkas Merlinas.
- Negana? Atsiprašau už nekuklumą, bet ko gi tuomet dar reikia, kad visi pripažintų, plotų per petį ir vadintų tikru riteriu?
- Reikia atlikti žygdarbį - nukauti bent vieną drakoną. Nuritinti drakono galvą vienu elegantišku kirčiu, o dar geriau visas devynias iš karto. Va po to jau visiškai pakanka būti vien mandagiu, šypsotis visiems ir linkčioti. Gerti su visais elį ir klausytis, kaip jie šlovina narsųjį riterį Tenksalotą.
Padėkojo riteris Tenksalotas išmintingajam burtininkui Merlinui ir iškeliavo. Keliavo keliavo, kol toli, Škotijos kalnuose, aptiko drakono urvą. Įėjo urvan Tenksalotas, žiūri - ogi sėdi prie židinio supamajame krėsle devyngalvis drakonas šilkiniu chalatu, rūko pypkę ir skaito laikraštį „The Daily Telegraph”.
- Laba diena, misteri drakone, - tarė riteris Tenksalotas. - Kaip gyvuojate?
- Laba diena, gerbiamasis riteri, dėkoju, kad užsukote, - tarė drakonas. - Būkite toks malonus, pasiimkite pledą, prisistumkite arčiau židinio supamąjį krėslą ir sėskitės. Šiandien žvarboka. Gal teiktumėtės gurkštelti lašelį karšto elio?
- Labai dėkoju už Jūsų svetingumą, mielasis drakone, - tarė riteris Tenksalotas. - Šiandien tikrai vėsoka, Jūs visiškai teisus. Mielai ištiesčiau prie židinio pailsusias kojas ir gurkštelčiau su Jumis karšto elio. Esu įsitikinęs, jog esate puikus pašnekovas ir žinote daugybę istorijų.
- Jūs man pataikaujate, - nusišypsojo drakonas. - Nesu niekuo ypatingas, tiesiog paprasčiausias senas džentelmenas, leidžiantis dienas prie židinio. Beje, leiskite prisistatyti: aš vardu Kaindlis - tiesiog misteris Kaindlis, be titulų, jei leisite.
- Riteris Tenksalotas, - mandagiai linktelėjo riteris Tenksalotas ir paspaudė plėvėtą misterio Kaindlio plaštaką. - Be galo malonu susipažinti.
- Jūs man taip pat iš pirmo žvilgsnio patikote, - patenkintas linktelėjo misteris Kaindlis. - Manau, mes galime tapti gerais bičiuliais, mielasis riteri Tenksalotai.
Riteris Tenksalotas susirūpino.
- Mielasis misteri Kaindli, turiu prisipažinti, jog jaučiuosi kiek nesmagiai. Matote, mano vizito tikslas…
(Čia riteris Tenksalotas tobulai elegantiškai atliko nejaukią pauzę.)
- Nuoširdžiai tikiuosi, jog mano kukli persona nėra jūsų nesmagumo priežastis , - tarstelėjo misteris Kaindlis ir mandagiai susirūpino.
- Kai kuria prasme esate - kol dar esate, atleiskite už nevykusį kalambūrą, - tarė riteris Tenksalotas. - Matote, aš esu riteris, bet niekas pasaulyje tuo netiki. Sako, kad esu tik mandagi kerėpla. Tad man nieko kito nebelieka, tik atlikti žygdarbį, kad visi galų gale patikėtų, kad esu tikras riteris. O didžiausias žygdarbis riteriui - nukauti drakoną. Nuoširdžiai apgailestauju, misteri Kaindli. Man tikrai labai nemalonu.
Misteris Kaindlis įsmeigė akis į židinį ir išpūtė dūmų kamuolį.
- Ką gi, mano jaunasis bičiuli. Suprantama, situacija ne iš maloniųjų… Bet jei man, senam kelmui, lemta tapti Jūsų gyvenimo žygdarbiu, priimsiu savąją lemtį nemurmėdamas. Aš visas Jūsų paslaugoms, mielasis riteri Tenksalotai, visos mano devynios galvos. Prašyčiau Jūsų negaišuoti ir imtis darbo.
Riteris Tenksalotas atsiduso. Nelengvas tatai amatas, būti riteriu.
Misteris Kaindlis šyptelėjo ketvirtąja galva.
- Nagi, šalin dvejones, mano jaunasis drauge. Atlikite šią ne itin malonią procedūrą ir keliaukite pasitikti savosios šlovės. Patikėkite, ji jau čia pat!
- Aš mąstau, misteri Kaindli, - trumpai tarstelėjo riteris Tenksalotas.
- Ir ką gi Jūs mąstote, garbusis riteri?
- Aš mąstau, ar man iš tikrųjų taip jau labai patiktų sėdėti už Apvaliojo stalo, maukti elį su neišauklėtais stuobriais ir klausytis jų liaupsių, skirtų man, riteriui Tenksalotui.
- Leiskite pastebėti, mano mielasis drauge - Jūs neabejotinai tikras riteris, - susižavėjo misteris Kaindlis. - Jei Jums būtų įdomi mano nuomonė, be išlygų Jums pritarčiau: džentelmenui, o juo labiau riteriui, visų svarbiausia garbingumas, išsiauklėjimas ir geros manieros. Visi tie triukšmingi žygdarbiai, tos garsios pergalės - jos tiesiog pigios puošmenos, sugalvotos prasčiokų pasipuikavimui prieš kitus prasčiokus.
- Visiškai sutinku su Jumis, - tarė riteris Tenksalotas. - Bet man tai vienintelis būdas įrodyti, jog esu tikras riteris. Sutikite, tai irgi be galo svarbu.
- Beje - kadaise jaunystėje ir aš turėjau didelių nemalonumų dėl savo pažiūrų į gyvenimą, - tarė misteris Kaindlis. - Tik įsivaizduokit - kiti drakonai nelaikė manęs tikru drakonu. Šaipėsi, kad esu apskritai nežinia kas, gal koks peraugęs laumžirgis. Tyčiojosi net visokie neūžaugos trigalviai… Žinote, tarp mūsų kalbant, tie drakonai su visa savo daugybe kuokštais augančių galvų kartais pasirodo besą jokie ne devyniagalviai, o tiesiog visiški pusgalviai.
- Sakot, nelaikė tikru drakonu? - pagyvėjo riteris Tenksalotas.
- Taip. Lygiai taip, ar bent jau labai panašiai, kaip kad Jūsų nelaiko tikru riteriu.
- Labai įdomu, iš tiesų, - lėtai papurtė galvą riteris Tenksalotas. - Ir kaipgi Jūs išsprendėte šitą problemą, misteri Kaindli, jei ne paslaptis? Suėdėte kokį riterį?
- Ne, jaunasis bičiuli, aš tiesiog pažiūrėjau į šį klausimą iš kitos pusės, - nusišypsojo misteris Kaindlis. - Nagi pats pagalvokite: jeigu aš pats kuo puikiausiai žinau, kad esu drakonas, tai koks gi skirtumas, kuo mane laiko kiti? Jei koks beprotis ims ir staiga pasakys, kad aš ne drakonas, o Stefensono garvežys, ar turiu imti lakstyti bėgiais, šen ir ten tampydamas vagonus?..
Štai būtent nuo šios dienos niekas pasaulyje daugiau negirdėjo nė žodžio apie narsųjį riterį Tenksalotą. Dingo, vargšelis, kaip į vandenį.
Ir nieko nuostabaus - kai klausaisi seno drakono istorijų, kurias pasakoja paeiliui visos devynios galvos, laikas prabėga tiesiog nepastebimai.

Rodyk draugams

Karštis

Guliu išsidrėbęs ant sofos, mirkdamas nuosavame prakaite, ir galvoju. Vangiai galvoju - trumpais sakiniais, išsklidusiais punktyrais. Galvoju maždaug taip: klimato atšilimas — šiltnamio efektas — štai tau ir tropikai — koks dar, po velnių, Gogenas — Taičio gražuolės, cha — gal tiesiog subrendau — eufemizmas — senstu — prinokau, ir iš manęs varva syvai — na joo — koks vaisius, tokie ir syvai.
Užsimerkiu. Prieš akis šmėsteli Camus arabas. Burnuso skvernas. Ranka pati ieško ginklo. Labai teisingai, nėra ko čia šmėsčioti, kai taip karšta.
O dar kažkada svajojau, kad Lietuva taps viena iš Šiaurės šalių. Tokia - santūria, su pelargonijom ant palangių. Kur ten. Jei taip toliau, greit liks vienintelė Šiaurės šalis - Prano Juozapo žemė. O mes galėsim be jokios ironijos vadintis bananų valstybe. O ką, bananai ar bulvės, skonis beveik tas pats. Nežinau tik, kaip čia mums pavyks su bananiniais cepelinais. Bananai bent jau erotiškiau, tik kokia dar erotika, kai guli nuosavo prakaito baloje. Dar ir svetimo prakaito? Ačiū, mieloji, aš prastokas plaukikas.
Guliu ir galvoju apie kultūrą. Nes pažadėjau parašyti ką nors apie kultūrą Lietuvoje. Ir kodėl man taip nesiseka, ką? Kiti rašo apie sportą, apie ekonomiką, apie kriminalus galų gale. Ten viskas apčiuopiama ir aišku kaip dieną - 79:64, vilibor mutabor, be ypatingų žymių, šlapio asfalto spalvos. O man? Apie kultūrą, tokiame karštyje. Paduokit man tą arabą! Visi aplinkui dūsta. Aš gal irgi dūstu, ir dar ne kokiame Berklyje, o tiesiog čia, Lietuvoje. Kaip rusai sako, neotchodia ot kasy. Mat esu vietinis. Aborigenas. Aborigenų liaudies dainius. Rašau didingus kūrinius daudytėms, didžeridū ir vuvuzelėms. Kurių paskui klausosi laukiniai su aipodais. Linguoja galvomis ne į ritmą ir sako vienas kitam savąja kalba - „kūl, prikolnas grūvas”.
Kai buvau jaunas ir naivus, ir dar nebuvo šitaip pasiutusiai karšta, nuoširdžiai maniau, jog tie visi dainiai, tie daudytininkai ir didžeridūdininkai yra labai svarbūs ir didingi. Kad pakelia savo galingą įnagį tik su reikalu ir nenuleidžia be garbės. Kad susišūkauja, susikalba vienas su kitu per daugybę mylių tais savo instrumentais, stovėdami ant šventųjų kalvų, ir skleidžia žinią - apie tikrus dalykus, kurių paprasti mirtingieji tiesiog nemoka pastebėti. Paskui, kai geriau įsiklausiau, išgirdau: net iš tų, galingųjų pūtėjų, dauguma temoka vieną vienintelę melodiją - jie pučia žinią apie save. Kai kurie apskritai nieko nepučia, tik patys pučiasi. O dauguma teturi po vienintelį skurdutį skudutį, ir tą patį kadaise nudžiautą iš Maironio. Taip ir numiršta su tuo apseilėtu skudučiu rankose, šventai tikėdami, jog grojo. Bet ką dabar, kiekvienam savo žaislai - kam skudučiai, kam aipodai, ne toks jau didelis tas skirtumas, kai pagalvoji.
Bet kai taip karšta, net ir galvoti reikia labai atsargiai, nedarant staigių judesių. Štai vos pagalvojau apie kultūrą Lietuvoje ir iškart išpylė šaltas prakaitas. Aš gi, jei taip grynai schematiškai sudėliojus, irgi vienas iš tų, iš kultūrininkų. Baisu. Ir ką gi aš padariau savo šaliai, ką nuveikiau kultūros labui? Kaip kadaise patarė Kenedis, aš jau neklausiu, ką šalis padarė man, ir už ką ji man šitaip. Klausiu savęs, ką nuveikiau aš pats? Ar nuo mano eilėraščių nors vienas mano kaimynas tapo kultūringesnis? Ar nusprendė nors kartą lupti savo žmoną ne taip triukšmingai, nes už sienos gyvena garsus rašytojas? Švelniai tariant, vargu bau.
Bet rašymas vis tiek yra šventas ir mistiškas dalykas. Va, parašiau - „švelniai tariant, vargu bau” - ir niekam nė motais, visi skaito toliau lyg niekur nieko. O juk čia absoliuti nesąmonė. Nagi imkit ir patys pabandykite - švelniai ištarti „vargu bau”. Matot? Sakiau gi, mistika.
Velnias nešė tą klimato atšilimą. Nors joks visai ne velnias, taigi mes patys jį ir atnešėm. Per daug visko vartojom. Ir tas viskas, anot Donelaičio, į metaną pavirto. Štai tau ir atšilimas. Per televizorių rodė, į Lietuvą jau atklydo vabzdžiai maldininkai. Na, tas nebaisu, mes prie religinių fanatikų pratę. Tuoj visko turėsim į valias - ir vabzdžių egzotiškų, ir ryklių, ir beždžionių. Viena kita gorila tautos genofondo nepagadins - Lietuvoje plika galva ir plaukuota nugara nieko nenustebinsi. Gal ir visai nieko bus tas atšilimas - visgi du derliai per metus. O tai reiškia, kad ir dvi derliaus šventės - vadinasi, ir kultūros padaugės lygiai dvigubai.
Kai dar nebuvo taip karšta, atsimenu, vis pagalvodavau: na gerai, tarkim, esu rašytojas, jei jau taip vadinat. Tai ir turėčiau - rašyti. Logiška. Dažytojas dažo, mokytojas moko, rašytojas rašo. Tai ne. Turiu dar būtinai pasisakinėti visais įmanomais klausimais, analizuoti dabartį ir prognozuoti ateitį, kaišioti savojo burnuso skverną kokioje nors televizijoje. Dar turiu rimtu veidu klausytis, kaip kokia švelniai paedukuota mergučė aiškina man, ką ir kaip aš parašiau. Arba dar geriau: klausytis valdininko, aiškinančio, jog negana vien rašyti, aš dar privalau būti verslus. Kas per žodis. Verslus poetas! Velnias, aš juk neinu pas bankininkus ir nepostringauju, kad jie turi ne tik valdyti bankus, bet dar žūtbūt privalo ir rašyti eilėraščius. O tas valdininkas priekaištingai varto akis, dudena kažką apie industrijas ir galų gale sako, kad aš turiu išmokti save parduoti. Nesupratau, čia jis man siūlo persikvalifikuoti, ar kaip? Ir ko gi čia nemokėt, sakau jam. Kiekviena prostitutė tai kuo puikiausiai moka: pasidažai, užsitempi tinklines kojines ir varai į gatvę, anoks čia mokėjimas. Mokėčiau ir aš, tik kad nelabai noriu. Ir niekas man neįrodys, kad tokie jau tie moderniųjų laikų papročiai, kurių privalu laikytis visiems. Verčiau jau liksiu beviltiškai senamadiškas. Jei kiek ir kekšė, tai tik iš meilės.
Apskritai, kai šitaip karšta, tas visas vadinamasis žmonijos progresas ima kelti visokių negerų įtarimų. Visokios eretiškos mintys į galvą lenda - na, sakykim, kad ir tokia, jog tai, kas nauja, nebūtinai geriau už tai, kas sena. Visai nebūtinai. Ir ima norėtis kažko tikro, jaukaus ir paprasto, kažko tokio jei ne antikvarinio, tai bent jau vintažinio. Ir dar prisipažinsiu: kuo labiau išmanau kompiuterius, tuo labiau žaviuosi sena gera mechanika.
Čia visai derėtų Viktorijos laikų Anglija - garsieji Dikenso „Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai”. Toje knygoje yra viena vieta, kurią skaitant mane apninka keistas atpažįstamumo pojūtis. Toks nejaukus net. Ten aprašomas vienas garbingų džentelmenų balius, į kurį netikėtai pakviečiamas ir Pikviko tarnas Semas Veleris. Susirinkusieji puotauja, šnekučiuojasi, aptarinėja karietų privalumus, puikuojasi ryškiaspalviais švarkais su žvilgančiomis sagomis - viskas lygiai taip, kaip ir turėtų būti aukštuomenės vakarėlyje. Viskas kaip iš tikrųjų. Tik viena subtilybė: pasirodo, tie ryškiaspalviai švarkai - liokajų livrėjos. Ir pats balius - visai ne aristokratų, o liokajų.
Ir kodėl aš tai prisiminiau, nei iš šio, nei iš to? Galva neneša.
Čia vis tas karštis, jei ką.

(IQ - The Economist. 2010 09)

Rodyk draugams

“Mergaitė, kurios bijojo Dievas” - spektaklio premjera

Klaipėdos dramos teatras sezoną užbaigs pakiliai: birželio 8d. 18.30 val. Žvejų rūmuose (Taikos pr. 70) žiūrovų lauks režisieriaus Jono Vaitkaus režisuota Gintaro Grajausko dviejų veiksmų tragikomedija „Mergaitė, kurios bijojo Dievas”.
Režisierius Jonas Vaitkus - viena ryškiausių asmenybių Lietuvos teatro scenoje. Tai vienas tų retų režisierių - grandų, sugebančių „iš muzikos, dailės, ritmikos, plastikos, žmogaus balso ir paties žmogaus, ir spalvų, ir architektūros” sutverti ištisą savo pasaulį - drąsų, neretai atvirai maištingą, o kartu subtiliai jautrų ir filigraniškai niuansuotą. Ne vienas J. Vaitkaus spektaklis jau tapęs legendiniu, jo kūryba svarstoma ir analizuojama teatrologų, prieš keletą metų išleista solidžios apimties monografija (Daiva Šabasevičienė. „Teatro piligrimas. Režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai”. Vilnius, „Krantai”, 2008). Tarp J. Vaitkaus mokytinių - gausybė žinomų Lietuvos aktorių bei režisierių: Saulius Balandis, Arūnas Sakalauskas. Gintaras Varnas, Dalia Michelevičiūtė…
Klaipėdietis rašytojas Gintaras Grajauskas - poetas, dramaturgas, eseistas. Lietuvoje išleidęs 11 knygų, 2000-aisiais metais tapęs iki šiol jauniausiu „Poezijos pavasario” laureatu. G. Grajausko knygos išleistos ir Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Islandijoje. Pastaraisiais metais G. Grajauskas vis labiau sieja savo gyvenimą su teatru - rašo ir verčia pjeses, dirba Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėju.
G. Grajausko pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas” dar nepasiekusi scenos jau turi savo turiningą istoriją. Pjesė G.Grajauskui 2007-aisiais pelnė laurus Nacionalinės dramaturgijos konkurse „Versmė”, o 2008-aisiais - „Auksinį scenos kryžių” už geriausią nacionalinę dramaturgiją, tačiau iki šiol scenoje pastatyta taip ir nebuvo… Kodėl? Priežasčių, matyt, ne viena. Teatrologė Aušra Martišiūtė savo straipsnyje „Dramaturgas, kurio bijojo teatras” („Metai”, 2009 Nr.1) rašo: „G. Grajausko dramaturgija efektingai pasuko tradicijos - istorinės dramos - atnaujinimo linkme. Tai sukelia nuostabą ir susižavėjimą skaitytojui, tačiau suglumina teatrą, kuris savo kūrybinių priemonių arsenale neranda G. Grajausko pjesei reikalingo teatro kalbos kodo, kuris pjesės tekstą paverstų patraukliu spektakliu. Kūrybiškai parašytas tekstas teatrui reikalauja adekvataus teatro kūrybos atsako. Galbūt čia ir slypi baimės šaltinis?”
Pagrindinė pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas” herojė - Marija, pasakojanti savo nuotykingą ir nuotaikingą gyvenimą. Prisiminimų kaleidoskope keičiasi personažų galerija, pamažu įtraukdama žiūrovus į fantasmagorišką „tarsi-realybės” atmosferą. Viskas lyg ir labai realu bei atpažįstama - tiek sovietmečio vaikystės istorijos, kuriose pirmąkart iškyla Marijos dievinamo lėktuvų konstruktoriaus Antano Gustaičio figūra, tiek šaržuota nuvorišų - „naujųjų lietuvių” buitis. Tačiau ši atpažįstama realybė - kiek pasislinkusi, prisodrinta detalių, verčiančių suklusti, išplaunančių ribas tarp tikrovės ir sapno poetikos, tarp vizijų ir aktualijų. Kas iš tiesų vyksta? Marija - auka ar žudikė? Ką regime scenoje - vieno pamišimo istoriją, vartotojiškos visuomenės kritiką, trumpą Lietuvos - postsovietinės valstybės istorijos kursą? Ko gero, visa tai kartu - ir šį tą daugiau…
Epizodiškai pasirodantis, tačiau „raktinis” pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas” personažas - aviakonstruktorius, lietuviškų lėktuvų ANBO (akronimas - Antanas Nori Būti Ore) kūrėjas Antanas Gustaitis (1898 - 1941). Jis tarsi lakmuso popierius, leidžiantis gyviesiems pasitikrinti dar tebelikusias savo gyvybės ir tikrumo promiles, vaizduotės ir kūrybos galias. Įdomi detalė: lėktuvų konstruktorių Antaną Gustaitį pjesėje vaidins ir aktorius Rytis Gustaitis - tiesioginis ANBO kūrėjo giminaitis.
Belieka pasidžiaugti, jog pjesė galų gale surado savo režisierių - laimingų pabaigų nutinka, pasirodo, ir realiame gyvenime - ir pakviesti visus į premjerą. Aukštyn širdis!

Rodyk draugams

Ar galima išmokti rašyti eilėraščius

Manęs vis klausia – ar galima išmokti rašyti eilėraščius.

Žinoma, galima, atsakau. Visko galima išmokti – net ir rašyti eilėraščius. Išmokti pamatyti viską, nepraleidžiant pro akis nei menkiausių smulkmenų, regėti visokiausius tau asmeniškai siunčiamus ženklus. Ko gi ne. Begyvenant išmokti galima visko, visokiausių nuostabių dalykų.

Toks senas aktorius Česius man papasakojo vieną istoriją. Sakėsi nebeprisimenąs – ar kur girdėjo, ar pats sugalvojo. Na, nelabai ir svarbu, vis tiek folkloras.

Tai pasakojimas apie vieną žmogų, įsigijusį mažą kačiuką. Kad būtų juokingiau, tebūnie tas žmogus žydas, kaip ir tikrojoje Česiaus istorijoje. Jei ką, dar ir papildomų konotacijų su Jahve galima prisigalvoti, jei kam pasirodys per mažai intelektualu.

Žodžiu, įsigijo žydas kačiuką. Mažą, dar neišauklėtą – dergia tiesiog kambaryje ir į galvą neima, žiūri į akis ir, akivaizdu, nieko negirdėjęs apie jokias metafizines kaltes anei pirmaprades nuodėmes.

Ėmėsi tas žydas kačiuką prusinti – kai tik šis pridaro balutę ar krūvelę, žydas tą kačiuką iškart už pakarpos, snukučiu į rezultatą ir švyst pro langą laukan. Vienąkart taip paprusino, antrąkart. Kačiukas sunerimęs, aiškiai kažką pradeda įtarti. Bet trečiąkart – vėl tas pats. Tas pats ir ketvirtąjį.

Galų gale penktąjį kartą grįžta žydas namo – ir pamato krūvelę ant parketo, o šalia kačiuką. Kačiukas suprantančiu žvilgsniu pažvelgia šeimininkui į akis, kyšteli snukutį į krūvelę ir pats iššoka pro langą.

Čia žanro požiūriu labai derėtų moralas – bet palikim jį, palikim, nebūkim mulkiai, nesugadinkim geros istorijos.

Rodyk draugams

Maža kas ką šneka, svarbu, kaip yra

jei būsi išdidus,
tau sakys: pasipūtęs

jei būsi paslaugus,
sakys: palaižūnas

jei būsi geras,
tau sakys: mulkių mulkis

jei būsi mandagus,
sakys: bailys

jei būsi dosnus,
pasakys: švaistūnas

jei būsi asketas,
sakys: šykštuolis

jei blogai jausiesi,
tau sakys: puikiai atrodai

jei numirsi,
sakys: mums tavęs trūksta

jei būsi šventas,
tau sakys: sukčius

jei būsi sukčius,
sakys: vyras prie pinigo

o jei būsi poetas,
kai jau būsi tikras poetas,
štai tada, ką tada pasakys?

nieko tada nesakys,
pribaigs patylom.

Rodyk draugams