BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kontrabanda - Ten, kur nėra tavęs (Baltijos garsas 2007)


Rodyk draugams

Kultūros klausimu

Kalbėti
apie kultūrą – slidus ir nedėkingas užsiėmimas. Ypač Lietuvoje, kur apie
kultūrą, krepšinį ir euroviziją nusimano kiekvienas. Jei netikite, pasakykit
savo kaimynui, kad jis nekultūringas. Galvą dedu, išgirsite išties svarių
argumentų, jog fatališkai klystate.

Kiekvienas
pasaulio padarėlis puikiai žino, kas yra kultūra – tik įsivaizduoja ją savaip,
individualiai, priklausomai nuo savosios rūšies ypatybių. Štai, sakykim,
kanopinių kultūros suvokimas smarkiai skiriasi nuo plėšrūnų, graužikų ir
galvakojų. Tų suvokimų bei įsivaizdavimų spektras tiesiog bauginamai platus
protingųjų primatų pasaulyje – nuo profesionalaus kultūrologo iki piarininkų
tėvo Gebelso – berods jis vis mėgdavo pasigirti, kad vos išgirdęs žodį
„kultūra“ iškart griebiasi brauningo. Abu šie poliai radikalūs, jų išpažinėjų
nėra daug, todėl mes apie juos ir nekalbėsim.

Pagrindinę
kultūros masę, visą mėsingąjį minkštimą formuoja anaiptol ne radikalai, o gana
nuosaikias pažiūras puoselėjančios visuomeninės frakcijos: negausūs kultūros
gamintojai – kitaip vadinama kultūrinė dešinė, kartais pasvajojanti apie
Restauraciją ir pamojuojanti elegantiška batistine skepetaite su rišeljė
išsiuvinėtu lozungu „menas – menui“, bei skaitlingi kultūros vartotojai, kurių
visko mačiusioje vėliavoje užrašyta „mianas pryklauso leudžei“. Menas jiems
egzistuoja kažkur tarp meksikietiškų serialų ir gilaus, ne kiekvienam įveikiamo
filosofinio traktato „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Šis kūrinys klasikiniam
kultūros vartotojui yra kertinis, netgi kultinis veikalas – maždaug kaip Džoiso
„Ulisas“ kultūros gamintojui. Už jo – tuštuma. Hic sunt leones.

Būtent
šiuose spalvinguose santykiuose tarp kultūrinės kairės ir kultūrinės dešinės ir
gimsta tas nuolatinis, nesibaigiantis ir nepakartojamas procesas, kurį vadiname
žmonijos kultūra.

Mūsų
platumose šis fenomenas, vadinamas kultūra, yra išskirtinai fenomenalus: mat
istorinių ypatumų dėka mums teko laimė savo akimis išvysti, kaip gražiai ir
nuosekliai senąją tradicinę, vadinamąją armonikinę alkoholinę, kultūrą papildo
ir praturtina modernioji – kompiuterinė narkotinė. Būtent šių srovių
susiliejimas ir lėmė šiandieninį neregėtą menų suklestėjimą, kuriuo anaiptol
negali pasigirti išsikvėpusi Senoji Europa. Galima tik didžiuotis, kad mūsų
valdžia pasirodė esanti tiesiog stebėtinai įžvalgi ir toliaregiška, nesiimdama
modeliuoti jokių novatoriškų kultūros politikos modelių, o tiesiog palikusi
procesą sveikai natūraliai savieigai. Šlovė ir garbė tam nežinomam klerkui –
mąstytojui, pastebėjusiam, kad tradicinė tautinė, dar vadinama sovietine
klubine, kultūra ne tik kad nekonfliktuoja su moderniąja, dar vadinama
projektine, bet ir kuo gražiausiai koegzistuoja. Dar daugiau: žvelgiant
atidžiau, šios kultūros beveik tobulai identiškos
! Jų esmė ir paskirtis – ta pati: patenkinti tą
neaiškiai išreikštą kultūros vartotojo poreikį, tą egzistencinį kanopinio,
varomo skerdyklon, maudulį – kad kažkas čia ne taip, tik nežinia kas. Kalbant
grubiau, populiariau – padaryti taip, kad kultūros vartotojai neslankiotų be
reikalo gatvėmis ir neišsigalvotų, ko nereikia, o spoksotų drėgnomis akimis į
jauno Zanzibaro genijaus sutvertą instaliaciją, prie arbatėlės aptarinėtų naujausią
laiptinės kaimyno eilėraščių rinkinį ar lavintųsi dainuojamojoje saviveikloje.
Tad perėjimas prie projektinės kultūros įvyko lengvai ir neskausmingai: klubų
vedėjai persivadino prodžektmeikeriais, masinių renginių režisieriai –
šoumenais, „Žinijos“ lektoriai – parapsichologais ir moderatoriais, o
klubininkystės mokslo daktarai - eurofondų filialų direktoriais. Reforma įvyko
sklandžiai ir veik nepastebimai – visi lengviau atsiduso, kad pirštų nespėjo
prikišti piktasai Landsbergis, mat kaip tik tuo metu griovė kolchozus.

Tik
šio tobulai strategiškai apskaičiuoto kultūrų susiliejimo dėka mes iki šiol
turime tai, be ko negali egzistuoti jokia save gerbianti civilizuota valstybė:
fasadinę ir taikomąją kultūras. Nežinantiems aiškinu: fasadinė kultūra – tai
tarptautiniai projektai bei mirusiųjų kultūrininkų jubiliejų minėjimai (žr. kalendorių),
o taikomoji – tai, kas telpa į tą minėtą plyšį tarp meksikietiškų serialų bei
Džonatano ir dovanoja dėkingam vartotojui mielą ir minkštą pliušinį katarsiuką.
Pasaulinė praktika rodo, jog tokios kultūros formos yra daugiau negu
pakankamos, o bet kuri kitokia kultūra yra ne tik nereikalinga, bet ir
kenksminga. Moksliškai įrodyta, jog laimingiausios ir lengviausiai valdomos
šalys yra tos, kurių gyventojai – mieli ir neišrankūs (šis požymis itin
vertingas bei pageidautinas – labai praverčia rinkimuose) analfabetai. Ypač
sužadinus jiems godumo instinktą ir teisingai dozuojant duoną bei žaidimus.
Būtent organizuojant žaidimus ir praverčia kultūros gamintojai – prieš tai kiek
padūsavę ir pacypavę tęvais balseliais kažką apie Džoisą, Kafką ir kažkokį
Gombrovičių. Tiesiog tobula visuomenė, Platonas pritartų.

Et,
laikai – gamintojai, vartotojai… O kur, paklausite, kūrėjai?

Ir
labai naiviai paklausite.

Skambus
žodis – kūrėjai. Tiek skambus, kad iš jo vien skambesys ir telikęs. Bet aš
supratau, apie ką klausiate.

Kam
tokioje tobuloje visuomenėje jie reikalingi, tie tinginiai, tie kliedėtojai,
tie padugnės? Tie, kurie ne tik nedemonstruoja baudžiauninkui deramo drovaus
kepurės gniaužymo valdžios akivaizdoje, bet dar ir atvirai krizena iš
plebėjiškai padirbtų valdžios vyrų charizmų, iš televizinės „aukštuomenės“ ir
kitų šventų simbolių? Žinoma, niekam nereikalingi. O kad, be kita ko, jų kaip
ir nebėr jau, geriau pažiūrėjus: vieni, kiek pacypę, persikvalifikavo į
kultūros gamintojus, o tie, kurie dar liko, mirinėja tokiais kraupiais tempais,
kad norom nenorom kyla mintis apie paslaptingą biologinį genocidą: štai taip
sveikas visuomenės organizmas tvarkosi su svetimkūniais.

Progreso
nesustabdysi; bendras kultūros lygis kasdien nepaliaujamai kyla. Vis daugiau
žmonių turi po automobilį, šaldytuvą ir televizorių. Kai kurie net po du.

Ir
dar: štai kokį keistą dėsningumą pastebėjau – kuo daugiau žmonių važinėja tais
dramblio dydžio džipais, tuo mažiau žmonių šnypščiasi ant šaligatvio. Štai kaip
viskas tobulai susiję kultūros pasaulyje.

Kai
pagalvoji, nuostabu, ar ne? Ogi net neįtartum.

Rodyk draugams

Prisiminimai apie ateitį

2017 m. lapkričio 22 d. Šiandien
Lietuvos piliečiai sveikino naujai išrinktąjį Seimą. Į gatves su
transparantais plūdo darbininkai, tarnautojai, inteligentai.
Spalvingiausiai atrodė šaunusis mūsų jaunimas, vedamas judėjimo „Savi“
aktyvistų, pasidabinusių trispalvėmis juostomis. Prie Seimo įvyko
improvizuotas mitingas, kuriame pasisakė ir valdančiosios koalicijos –
partijų „Tvarkingoji Lietuva“ bei „Darbščioji Lietuva“ atstovai.
Susirinkusiai daugiatūkstantinei miniai jei pranešė džiugią naujieną:
Vakarų slapta remiama ultranacionalistinė grupuotė, vadinamoji
„Lietuvių kalbos komisija“, galų gale kapituliavo ir prisipažino, jog
istorinį faktą, kad žodis „dūma“ yra senos baltiškos kilmės, slėpė,
būdami papirkti Vakarų specialiųjų tarnybų. Susirinkusieji žinią sutiko
plojimais, o partijos „Tvarkingoji Lietuva“ pirmininkas, perskaitęs
oficialų pranešimą, jog nuo šiol Lietuvos žmonių prašymu Seimas
pervardijamas į Dūmą, buvo palydėtas audringomis ovacijomis ir
skandavimu „Lie-tu-va, Lie-tu-va“.




Mitinge taip pat kalbėjo
verslininkijos atstovas, paneigęs Europos spaudoje pasirodžiusį
šmeižtą, jog Lietuvoje nebėra rinkos ekonomikos, ir pateikęs šmeižikus
triuškinantį faktą, liudijantį akivaizdžiausią rinkos ekonomikos
požymį: nuolatinę ir netgi stiprėjančią konkurenciją tarp Dujininkų
koncerno ir Naftininkų konfederacijos.




Svarų žodį tarė ir regionų
partijos – kad ir neskaitlingos, tačiau visų mylimos ir gerbiamos. Kaip
visada mažakalbis Žemaičių partijos atstovas trumpai padėkojo rinkėjams
už parodytą pasitikėjimą, o štai Dzūkų partijos lyderis visus
susirinkusius svetingai pakvietė atvykti į Varėną, kur Trečiajame Dzūkų
partijos suvažiavime bus sprendžiamas koalicijos su Zanavykų frakcija
klausimas.


 

Paskutinysis kalbėjo politikos veteranas, žilagalvis
pirmojo Seimo narys, pasidžiaugęs klestinčia bei šviesėjančia Lietuva
ir su lengva šypsena prisiminęs tuos tamsius laikus, kai norėdami
pelnyti rinkėjų balsus politikai turėdavo apsimesti kairiaisiais arba
dešiniaisiais. „Sunkūs laikai buvo. Žinote, kai man tekdavo išsakyti
tas vadinamąsias politines pažiūras, visąlaik jausdavausi šiek tiek
nepatogiai, netgi parausdavau“, atviravo jis. Mitingo dalyviai
užjaučiamai paplojo.




Mitingą baigė tautos numylėtinis, lietuviškos
estrados grandas Felacijus, sugiedojęs „Tautišką giesmę“, o bisui
atlikęs visų pamėgtą šlagerį, jau tapusį neoficialiu himnu, „Man
nereikia olialia, aš tik noriu kuti kuti“.




Dar kartą padėkoję mūsų
šauniajai valdžiai, patriotiškai nusiteikę mitingo dalyviai tvarkingai
išsiskirstė po namus: pakelti tostą jaukiame šeimos ratelyje. Už
Naująją Lietuvą – kaip niekad stiprią, kaip niekad mylimą ir kaip
niekad vieningą.

Rodyk draugams

O dabar – reklama

Žmogus, sukūręs
televizoriaus valdymo pultelį, buvo vertas Nobelio. Tai iš tiesų amžiaus
išradimas, palengvinęs žmogiškąją būtį ne ką mažiau nei kadaise ratas. Bent jau
visi patyrę TV vėpsotojai, visi mygtukų maigymo profesionalai tam tikrai
pritars. Koks paprastas ir kartu genialus principas: nepatinka tai, ką matai –
perjungi, ir nebėr. Dar nepatinka – dar kartą perjungi. Jeigu reikia – ir dar.
Pažįstu vieną žmogų, kuris pulteliu darbuojasi kaip garsioji Anka
Kulkosvaidininkė – jis taip virtuoziškai bėginėja po televizijos kanalus, kad
nėra iki galo matęs nė vieno filmo. Tikras Mocartas! Manipuliuodamas pulteliu
jis susikuria savo nuosavą, kiek siurrealistinę televizijos programą – ką ten
programą, tiesiog nuosavą tikrovę, kurioje jaučiasi nelyg žuvis vandenyje. Nes
niekas jo ten neerzina. Pirštai sau vargsta, o nervai ilsisi.

Nesu mygtukų
maigymo virtuozas, bet be pultelio sunkiai išsiversčiau. Nes pultelis –
vienintelis vaistas nuo reklamos. Pamatai užsklandą, žaibiškai spusteli pirštu
– ir ramu. Nesvarbu, ką rodo perjungtasis kanalas. Tebūnie nors ir televizijos
lentelė – kad tik niekas negrūstų tau į galvą nereikalingos informacijos. Kad
pigiausi ir geriausi skalbiamieji milteliai nežirtų tau tiesiog į akis. Kad
įklotai nesikėsintų tau įsikloti. Spusteli mygtuką – ir išgelbėtas. Tebūnie
palaimintas šventas nežinojimas! Gal aš koks nenormalus, asocialas ar
sociofobas, tačiau drįstu rimtai abejoti, kad žinojimas, jog pasaulyje
egzistuoja švelnūs vidurių laisvinamieji vaistai, tinkantys visai šeimai,
padarys mane išmintingesniu. Arba kad naujoji citrusinių vaisių skonio dantų
pasta yra ne kas kita, o XXIa. Geroji Naujiena, kurią privalu skleisti tiesiog
pro atvirą langą rėkaujant „aaa, kaip skanu! Seniai taip reikėjo.“ Nei čia
labai seniai, nei čia labai reikėjo. Jei ko ir iš tiesų seniai reikėjo, tai
paprašyti mamos, kad ši išaiškintų, jog dantų pastą valgyti yra nesveika.

Kai man iš
televizoriaus tūkstantąjį kartą suklinka „koks siaubas! Viskas sugadinta.“, aš
jau beveik linkęs tuo patikėti. Mane apninka egzistencinė paranoja. Aš pradedu
įžvelgti čia slaptą šekspyrišką metaforą. Man tampa visiškai aišku, jog visai
ne apie kažkokį nelaimingą parketą ar sukežusią skalbimo mašiną čia kalbama.
Viskas daug subtiliau. Tai ne kas kita, o desperatiška rauda, stebint
moderniojo pasaulio griūtį.  Tiesiog -
Vakarų žlugimas, anot Špenglerio.

Laimei, yra
pultelis. Spusteli, ir žiūri sau su palengvėjimu kokią turkų melodramą.

Nors kartais jau
ir pultelis nebepadeda. Televizijos įsigudrino leisti reklamas kartu su filmu.
Pradžioje, atsimenu, būdavo tokia primityvi „bėganti eilutė“. Paskui atsirado
fonas. Vėliau – visokie besimakaluojantys objektai. Buvusi eilutė išsiplėtė iki
trečdalio ekrano. O prieš keletą dienų buvau naujausio proceso liudininkas: vienu
metu buvo rodomas ir filmas, ir dvi reklaminės eilutės – viena viršuje, kita
apačioje. Turint omenyje jų tendenciją plėstis, galima prognozuoti, jog po
keleto metų filmus žiūrėsime per siaurą plyšelį tarp dviejų plačių reklamų. Kaip
kokie japonai.

Bet štai kas
visų įdomiausia: reklamos specialistai vienu balsu tvirtina, jog reklama
kuriama tam, kad skatintų žmones vartoti. Pirkti. Įsigyti. Lyg ir viskas
logiška; bet kažkodėl aš pats asmeniškai niekaip negaliu prisiminti, kad kada
nors būčiau įsigijęs kokį itin reklamuojamą daiktą. Kalgono aš nenaudoju, nors
kalkės gal ir kaupiasi – šiaip ar taip, jau viskas sugadinta. Geriu dažniausiai
vandenį ir pieną – kurių kažkodėl niekas nereklamuoja. Kartais alų – ir tai ne
madingą ir ne populiariausią, o tokį, kuris man skanus. Dantis valausi pasta,
kurią nuperka žmona – niekad net nežvilgtelėjau, kaip ji vadinasi. O tos visos
reklamuojamos gėrybės ir grožybės mane paprasčiausiai siutina. Ir vietoj to,
kad pulčiau jas pirkti glėbiais, aš paprasčiausiai apeinu jas ratu. Nes jau
vien nuo tų nuolat į galvą kalamų pavadinimų ima sukti vidurius – man ir visai mano
šeimai, kaip toje laisvinamųjų reklamoje. Kažin, ar tokios reakcijos ir tikisi
iš manęs reklamos specialistai?

O ką, jei iš
tiesų? Jei jie planuoja išugdyti visai ne pirkėją maniaką, o tiesiog nuolat
suerzintą, adrenalino pritvinkusį agresyvų visuomenės narį? Tokį, kuris mielai ir
nesvyruodamas dalyvautų jų sugalvotame „laimėtojų – pralaimėtojų“  žaidime? Kuris buvimą pasaulyje suvoktų kaip
nuolatines varžybas, lenktynes ar mūšio lauką? Jiems reikalingi agresyvūs. Veržlūs.
Konkurentabilūs. O tie kitokie, neagresyvūs, nesutinkantys dalyvauti kasdienėse
žiurkių lenktynėse, jiems gadina ne tik nuotaiką, bet ir visą reikalą. Būtent
jie priverčia suabejoti kitus. Būtent jie šaiposi iš šventų bei nepajudinamų
rinkos dėsnių ir krizena stebėdami, kokiais pagarbiais veidais agresyvieji
braižo apyvartos kreives. Būtent jiems, nelenktyniaujantiems, skirtos
grėsmingos užuominos, paslėptos nekaltose reklamose: „Kainų skerdynės!“, „Kainų
sprogimas!“. Vykstančiame tyliame kare agresyvieji skelbia mobilizaciją,
nesidrovėdami verbuoti nei vaikų, nei moterų. Kosmetikos reklama agituoja:
„Ginkluokis. Tu žinai, kaip panaudoti savo ginklus!“ Ginkluokis – ir tapk sava
tarp savų: agresyvia agresyvaus patino patele. Ir viskas – beveik gebelsiška
liepiamąja nuosaka: pirk! įsigyk! keliauk! laimėk! turėk!

Taigi: dalyvauk.
Laimėk. Džiūgauk.

O jei ne –
nešdinkis.

Rodyk draugams

Kontrabanda - Šeštos palatos bliuzas (1993)

     Get this widget |      Track details  |         eSnips Social DNA   

Rodyk draugams

Aš ją suprantu, rimtai


…o tada ji ir sako – nepyk, aš

nieko negaliu su savim padaryti –

 

o aš ir sakau – nepykstu,

žinau, apie ką tu; aš irgi

nieko negaliu su savim

padaryt

 

bandžiau su savim lošti kortomis

bandžiau su savim kalbėtis
gražiuoju

bandžiau ant savęs rėkti

bandžiau su savim gerti vodką

 

kartą netgi bandžiau su savim

susikibt už mažųjų pirštelių

 

mėginau su savim net ir tai,

ką kartais darau su tavim,

na žinai juk.

 

ir nieko, įsivaizduoji,

nors verk.

 

suprantu tave, bet tu irgi

suprask: jei tu išeisi, tai kaip aš

čia būsiu tada su savim

be tavęs.

Rodyk draugams

Moterims apie moteris

Jei reiktų vienu žodžiu apibūdinti moteris, atsakyčiau taip: moterys
yra gražios. Ir net labai. Vargu, ar kas pultų ginčytis – čia jau, kaip
sakoma, ir arkliui aišku. Nors jam gal gražiau kumelės? Grožio
supratimas yra labai asmeniškas dalykas: štai kokiems burundukams,
įtariu, visų gražiausia yra burundukės, o moterys, kaip bebūtų keista,
burundukams gana šiaip sau. Man tai ne šiaip sau, o net labai labai.
Ypatingai vasaromis, kai išsilaisvina nuo sunkių žieminių drapiruočių.
Hm, ir ką aš čia, po galais, tuo norėjau pasakyti – kad aš ne
burundukas ar ką? Ai ne, jau prisiminiau. Visai ne tai. Tik norėjau
subtiliai atkreipti jūsų dėmesį, jei dar nepastebėjote: žmogiškasis
pasaulis surėdytas keistai ir neteisingai. Net apmaudu, kai pagalvoji.

Nagi
pasvarstykim: moterys, ar šiaip, ar anaip žiūrėtum, nepalyginamai
gražesnės už vyrus. Net lyginant grynai estetiškai, be jokio fizinio
suinteresuotumo. Šį faktą, skausmingai padūsavę, turėtų pripažinti net
gėjai, seksualinio patrauklumo etalonu laikantys plaukuotą krūtinę.
Moterys tiesiog daug kruopščiau nulipdytos – iki menkiausių detalių.
Išdailintos ir išbaigtos. Moters kūnas – niuansuotas ir subtilus. Vyro
– grubus ir funkcionalus. Net patys funkcionaliausi moteriški
dalykėliai (na, nerašysi juk nelyg anatomijos vadovėlyje – organai…)
turi, sakyčiau, išliekamąją estetinę vertę. Meistro darbas – iš karto
matyti.

 

Nieko nepadarysi – absoliuti dauguma patinų gamtoje yra
sutverti būti medžiotojais arba kovotojais. Tokias pareigas užimant,
savaime suprantama, grožis tikrai nėra prioritetas. Mums, vyrams,
belieka džiaugtis, kad Viešpats neapdovanojo kokiais nors dar
šaunesniais atributais – kad ir skruzdės–kareivio žandikauliais,
tobulai sunertais iš šešių chitininių narelių – būtų tiesiog pilnas
ginkluotės komplektas.

Bet didžioji neteisybė ne čia.

 

Einam
toliau: jau išsiaiškinom, kad moterys gražios, o vyrai – nelabai.
Beveik moksliškai pagrįstas faktas. Neturi jie net gamtoje įprastų
patino papuošalų – pūstų uodegų ar ryškiaspalvių plunksnų, tad
privilioti patelę jiems ne taip paprasta. Darbas ne iš lengvųjų,
švelniai tariant.

 

O dabar sakykit, kam žmonių pasaulyje skiriamas visas tiuningas,
visos tos kosmetikos, manikiūrai, akį traukiantys rūbai ir aksesuarai
visokie? Parfumerija ir juvelyrika, galanterija ir… oi, įsibėgėjęs vos
neparašiau kulinarija. Dėl
kulinarijos tiek jau to, bet visa kita iš esmės kuriama daugiausiai
moterims – tai pačiai gražiajai lyčiai dar labiau pagražinti! Kur
logika, jau nekalbant apie socialinį teisingumą. O dar sako –
patriarchalinė visuomenė… Eilinė moteriška gudrybė, nieko daugiau. Juk
ką gali žinoti, gal tas traktorininkas, metodiškai lupantis savo žmoną,
tas netašytas stuobrys kasvakar slapčia svajoja išsipešioti į batų
šepetį panašius antakius, pasidaryti šukuoseną, subtiliai pasidažyti
lūpas ir tapti holivudiniu gražuoliu – jei ne Marilyn Monroe, tai Bradu
Pitu? Pagalvokit ir pasakykit, ranką prie širdies pridėjusios: jei jums
tektų nuolat slampinėti tepaluotai, gerti klaikų pilstuką ir šluostytis
nosį vatinuko rankove, ar nekiltų jums kartais noras ką nors už tai
atsakančiai prikulti? Reikalinga juk gyvenime nors šiokia tokia
satisfakcija – negi visąlaik džiaugsies vien tuo, kad Aukščiausiasis
neapdovanojo skruzdės žandikauliais…

 

Na, gal kiek ir perlenkiau lazdą su tuo tiuningu:
pamenu, kai buvau pakankamai jaunas domėtis aprangos stiliais,
egzistavo ir šiokia tokia vyriškoji mada – bet kur ten jai iki
moteriškosios… Net tais gūdžiais ir neatmenamais sovietmečio laikais
moterys, kiek pamenu, sugebėjo būti tokios pat gražios. Netgi madingos
– kažkokiu paslaptingu būdu. O vyriškasis supratimas apie madą ne ką
skyrėsi nuo dabartinio: nešalta, patogu - vadinasi, ir madinga.

Nors
kiek vėliau, tiesą sakant… Vėliau buvo vadinamasis Gariūnų laikotarpis,
tautinės mados triumfo metai, kuomet lietuvis lietuvį nesunkiai
atpažindavo bet kuriame pasaulio krašte – iš “Adidas” treningų,
turkiškų megztinių ir odinių striukių. Lietuvaites, beje, atpažindavo
iš gėlėtų “timpų”.

Arba ta beprotiška raudonų švarkų manija? Kas jos
istoriniai protėviai – raudonos liokajų livrėjos ar paradiniai mongolų
chalatai, taip ir neaišku. Daug paprasčiau paaiškinti biologiškai:
raudonas švarkas ir yra ta pūsta uodega ar ryškiaspalvės plunksnos,
kurių gamta vyrams pagailėjo. Et, naivi ir mėgėjiška ta vyriška
puošyba, palyginus su moterų išmone…

Žinau – sakysit, visi tie
moteriški pasigražinimai yra skirti vien tam, kad mums, vyrams,
patiktumėt. Gal ir teisybė, bet šioje nelygioje kovoje mes iš anksto
pasmerkti pralaimėjimui. Kuo gi mes galėtume jums patikti – šiaip,
vizualiai? Sielos taigi nepademonstruosi. Jums lengviau: jau vien
elementarusis smailas moteriškas kulniukas yra pervėręs daug daugiau
širdžių, nei viso pasaulio karuose iššautos kulkos. Jūsų arsenale
gausybė galingos amunicijos – jau neminint tokių pragaištingų masinio
naikinimo ginklų kaip dekoltė, mini sijonai ar tarsi-netyčia-nusmukusi-petnešėlė.
Ką čia bekalbėti – esame bejėgiai ir beginkliai prieš moteris. Net
moderniausios mūsų technologijos, kuriomis taip žavimės, čia niekuo
negali padėti (aū, Bilai Geitsai – gal turi kokią užslėptą personalinę
programėlę?..). Nepadeda nei mūsų taktinės gudrybės – nes, tiesą
sakant, visą savo vyriškąją strategiją bei taktiką išmokome smėldėžėje,
žaisdami mašinėlėmis; taigi ir toliau žaidžiam tą patį, tik kartu su
mumis užaugo ir mūsų mašinytės. Bet pakanka kokiai baltapūkei iš
gretimo kiemo pasiūlyti pažaisti namus arba gydytoją(ar dar atmenat, baltapūkėlės, tokias nekaltas vaikiškas pramogas?), ir
bėgam, viską pametę, pamiršę visas savo mašinytes, ir priimam
nesiginčydami visas baltapūkės pasiūlytas žaidimo taisykles, ir mielai
sutinkam būti viskuo: ir gydytoju, ir ligoniu, ir tėčiu, ir vaiku, o
jei labai paprašys – nors ir dujine virykle.
Kad tik su mumis žaistų, kad tik nepaliktų vieno toje smėldėžėje su
tomis durnomis mašinytėmis. Žinau, ką sakau; kadaise ir pats esu buvęs dujine virykle. Ir kaip?.. Na, ne kažin kas, bet tikrai daug geriau, negu visiškai nieko.

Bet
vyrai valdo pasaulį, nesutiksite jūs. Teisybė – valdo. Tiesą sakant,
labai jau šiaip sau valdo. Bet net jei valdytų tobulai, nieko iš to.
Nes moterys valdo daug svarbesnę ir nepalyginamai erdvesnę teritoriją.
Moterys valdo meilę. Jo sugeba akimoju tiesiog iš nieko sutverti prieš
mūsų akis neaprėpiamus meilės miražus. Išskraidinti į iliuzijų šalį. Ir
čia pat lyg niekur nieko grąžinti atgal realybėn. Gražiai nutupdyti ant
labai realios ir labai kietos žemės. Ir labai ramiai bei labai
apgalvotai pranešti: skrydis baigėsi, gerbiamieji keleiviai; galite
atsisegti saugos diržus. Ačiū, kad skridote.

Ir po minutės jau
stovim ant žemės, nutaisę kvailokas minas. Mat tarėmės esą skrydžio
pilotai, o iš tiesų tebuvome keleiviai, skridę nustatytu maršrutu – iš
taško A į tašką B, ir baigta.

Ką gi – kol skrydis dar nesibaigė,
leiskite savo vyrams, savo patinams, medžiokliams ir kovotojams,
pasijausti visagaliais. Tegul ir toliau galvoja, kad valdo orlaivį,
tegu sau burzgia po nosim ir makaluoja įsivaizduojamom vairalazdėm,
naršydami virtualaus kosmoso platybes. Leiskite jiems pasidžiaugti – o
ir jums pačioms ne pro šalį trupinėlis džiaugsmo, kol skrydis tęsiasi.
Laiko ne tiek jau daug, ir taškas B nenumaldomai artėja. Jūs tai
žinote; sprendžiant iš kasdien liūdnėjančių žvilgsnių, kažką nujaučia
ir jie. Viskas pasibaigia: tokios žaidimo taisyklės, ir ne mes su jumis
jas sugalvojome.

Bet kol kas ginkdie neprasitarkite saviškiams net
puse lūpų – niekam nuo to geriau nebus. Truputis klastos, truputis
saviapgaulės žaidime tikrai nepakenks. Nes iš anksto viską atskleidus,
labai sunku įsivaizduoti save ne tik visagaliu pilotu, bet ir dujine
virykle. Tiesiog – nebeįdomu, o kartais tiesiog varo iš proto. Daug
geriau nežinoti – ar bent jau apsimesti, kad nežinai.

O ką daryti,
jei jūsų vyras – anas tepaluotas traktorininkas? Ogi meskite jį
velniop, ir kuo greičiau. Tokie apskritai neskraido. Atsisveikinimui
galite palikti lūpdažį – bet spėju, kad anei Bradas, anei Marilyn iš jo
taip pat neišeis.

Rodyk draugams

Monstras

 

                                              „O taip, jums tai tik kultūros
dalis.“

                                                                     (Eugène
Ionesco, „Vienišius“)

 

Ji
nuoširdžiai nustebo, vieną dieną staiga supratusi, jog josios numylėtas poetas
visai ne joks elfų princas, o pusiau goblinas, pusiau jūrų kiaulytė.

Bet
josios numylėtam poetui jau seniai buvo viskas vis vien – jis tik melsdavosi
kasvakar, kad rylininkas leistų jam, dorai jūrų kiaulytei, ir toliau traukyti
lapelius su juose užrašytais burtais naivuoliams ir gimnazistėms.

 

***

Kaip
jie gyveno? Na, gyveno, ir tiek.

Sendamas
jis galų gale surado auksinę gyvenimo taisyklę, štai ji: vieniems patinka vieni
dalykai, o kitiems – visai kiti. Ir jis pasijuto esąs senas ir išmintingas.

 

***

Dar
suprato, kad žmonės labiausiai myli sukčius, ir pats išmoko juos be vargo
atpažinti: mat visi sukčiai švelniai kalba. Tada jis pagalvojo, kad būtų labai
nesunku juos perrėkti, bet suklydo: vos jam suspigus, visi kaip mat užsikimšo
ausis.

 

***

Tuomet
jis nutilo ir susitaikė su pasauliu – berods taip vadinamas tas galutinės
kapituliacijos aktas. Ir tą pačią akimirką jam pasidarė mirtinai nuobodu.

Negana
to, tikriausiai ir jis pats pasidarė mirtinai nuobodus – nes būtent tada jo
moteris atidžiau įsižiūrėjo į jį ir neišvydo jokio elfų princo, ir pasakė – ei,
betgi tu eilinis monstras. Jis dar bandė vangiai ginčytis, bet tesusilaukė
korekcijos – gerai, tu neeilinis monstras.

 

***

Iškart
po to jis pradėjo mikčioti – bet ne dėl kalbos defekto, o todėl, kad jam
trūkinėjo laikas – punktyrais.

 

***

Ir
visi jį paliko, o jis sėdėjo tuščiame kambaryje, pravėręs balkono duris,
plieskiant saulei, ir klausėsi, kaip kažkur toli groja radijas, kurį kažkas
pamiršo ar nebespėjo išjungti. Ir jam dingtelėjo – štai, visi išmirė nuo maro
epidemijos, o aš likau, nes manęs ir maras negriebia.

 

***

Tolimas
radijas pranešė: kormoranai parskrido į savąsias perimvietes. Košmariški
paukščiai, besituštinantys rūgštimi. Gera žinia, pagalvojo jis, vadinasi, tokių
kaip aš šiemet dar nešaudys.

 

***


esu monstras, galvojo jis, o tas didysis gerasis rylininkas, verčiantis mane
kasdien traukyti lapelius su surašytais burtais, anaiptol nėra toks jau geras.
Tai piktasis rylininkas, pavertęs mane monstru.

 

***

Bet
paskui išsigando to, ką pagalvojęs, ir puolėsi melsti bei prašyti, kad leistų
ir toliau traukyti lapelius – nesgi, Viešpatie, aš nieko daugiau neturiu, tik
tuos lapelius; neatimk iš vargšo monstro tų jo juokingų lapelių, žinai gi,
traukyčiau juos, net jei iš tiesų užkluptų maras ir išmirtų visi naivuoliai ir
visos gimnazistės – tokie jau mes, monstrai.

 

***

Tada
jam taip pagailo savęs, esančio va tokiu va, koks yra – ir visų kitų, esančių
va tokiais va, kokie yra, kad jis truputį paverkė. Šykščiomis gobliniškomis
ašaromis.

 

***

Paskui
užmigo ir susapnavo rylininką, kuris buvo senas žynys senoje ūksmingoje girioje,
drėgname eglyne. Viešpatie, čia taip tuščia, kad aš jaučiuosi truputį vienišas,
ar žinai – pasiguodė jis žyniui. Žynys pakėlė antakius: „čia – tuščia? Turbūt
juokauji?..“ – ir mostelėjo ranka aplinkui, ir staiga visa giria, kiekviena
apsunkusi medžio šaka prisipildė didžiulių, ramiai gulinčių lūšių, abejingai
žvelgiančių primerktomis, tarsi kažko laukiančiomis akimis iš savo tamsžalių,
tobulų, siaubingų slaptaviečių.

 

Rodyk draugams