Amžių sandūroje,
tebelaukiant barbarų: puikus laikas reziumavimui, įvardijimui, apibendrinimui.
Kokį kultūrinį kodą, kokį bendrą vardiklį suras ateities kartos praėjusiam
amžiui - Kosminių Skrydžių, Virtualios Realybės, Avelės Dolės? Kaip jos
besistengtų, bet koks apibūdinimas bus netikslus ir dalinis - kaip ir visi kiti
iki šiol žmonijos sukurti apibrėžimai. Mes, šį amžių išgyvenę, išmokome bijoti
pavadinimų, išmokome laviruoti tarp daugybės logiškiausiai argumentuotų
apibrėžimų. Išmokome ironizuoti bet kurią baigtinę tiesą, kur reikia ir kur
nereikia įžvelgdami fanatiškumo užuomazgas. Tam būta priežasčių - XX amžius
buvo vienas fanatiškiausių žmonijos istorijoje.

Šiaip ar taip,
gavome vieną rimtą pamoką: savo kailiu patyrėme, kad Mocarto “Užburtoji fleita“
visai nedisonuoja su krematoriumų ūžesiu.

 

 

Patyrėme, jog
žmonijos progresas yra vienpusiškas. Progresuoja technologijos. Žmogaus siela
lieka tokia pati. Tebesame tie patys neandartaliečiai, tik su balistinėmis
kuokomis.

 

 

Civilizacija?
Taip, šita kuoka mes mėgstame pasišvaistyti. Tačiau giliai viduje laikome
užgniaužę eretišką mintį: necivilizuotas barbaras yra geresnis - ar bent tikresnis  - už civilizuotą barbarą. Iš čia ir ta
pasaulinė nostalgija primityvių tautų gyvenimo būdui, pasaulio suvokimui,
menams. Taip, mes naudojame Windows
ir tualetinį popierių, bet nuo to mūsų eilėraščiai nepasidaro geresni. Gal tik
mažumėlę parfumuoti. Mes apskritai nebegalime sukurti eilėraščio - mes galime
parašyti tik eilėraštį apie eilėraštį. Nes
per daug gerai žinome, ką darome. Darome literatūrą. Darome literatūros
kritiką. Darome literatūrinį gyvenimą. Prisigaminame legionus kultūrinių
muliažų, molinių Golemo modelių, ir pykstame, kad mūsų legionai nereaguoja į
komandas. Net jei įsakytų patsai UNESCO generalissimus, jie nepajudėtų.

 

 

Tokia Tuvos grupė “Huun Huur Tu“, dainuojanti liaudies dainas savo unikaliu obertoniniu dainavimu.
Pirmasis įrašas (įrašyta, beje, Niujorke) - nuostabus. Bet tučtuojau prasideda
tas “menų darymas“: į kompaniją paimami du rusai, kompozitoriai
multiinstrumentalistai, bulgarių choras, ir visa tai tinkama kryptimi
stilizuojama. Pagaminama tokia world
music
 su mistiniu pravoslavišku
padažu a la Bortnianskis.

Tai čia Amerikoj -
bet kad ir pas mus tas pats, tas pats, tas pats.

Terpė kultūrai yra
masės - o masėms reikia world music ,
sublimuotų ir adaptuotų klausai dalykų. Net jeigu tai labai elitinės masės.
Tikri dalykai yra pernelyg sunkiai atpažįstami.

Reikia tikėtis,
jog šitas kultūros įtaikavimas, šitas polinkis į patogų falšą natūraliai
užstrigs gerklėje. Bet dar negreit.

 

 

Esame pernelyg
priklausomi, gąsdinančiai priklausomi: nuo žiniasklaidos, nuo kultūros
funkcionierių, nuo mados, nuo pinigų diktato.

Pinigai -
tobuliausias cenzorius.

 

 

Koksai senobinis
šamanas gal irgi būtų susilaukęs didesnio pripažinimo ne nerangiai
strapinėdamas aplink laužą, o judindamas klubus kaip Maiklas Džeksonas. Bet jam
rūpėjo ne pasirodymas, ar bent jau ne tik pasirodymas. Kadangi  - deja! - nesu šamanas, neturiu
įsipareigojimų nei dangui, nei genties totemui, tai galiu ramiai daryti pačius
keisčiausius dalykus - jei tik man pačiam tai atrodo esant reikalinga. Palieku
sau pasirinkimo laisvę - nes tai, kas man miela šiandien, gal nekels nei
menkiausios simpatijos rytoj. Vienintelė kryptis - tas pleištas nuo gražumo
prie tikrumo. Lieka vis labiau nugaląsti ašmenys. Tik jei pradžioj buvai
pakankamai giliai užgriebęs, tik tuomet turi šansų išvengti visiškos
grafomanijos pabaigoje.

 

 

Esame girtinai
protingi, žinome begalę teorijų, kalbame daugybe kalbų. Esame gerbiami
visuomenės nariai. Esame pripažinti rašytojai. Žinome, ką darome. Mielai
dalijamės patirtimi su jaunesniais kolegomis. Žinome, ką darome. Įdėmiai
klausomės vyresniųjų patarimų. Žinome, ką darome. Tikimės ką nors pamilti -
moterį, tėvynę, Jėzų Kristų, Rilkę - nesvarbu ką, bet aistringai, mirtinai,
dostojevskiškai. Žinome, ką darome. Tikimės švento pamišimo. Žinome, ką darome.
Kalbame tik apie aistrą, o ne apie amatą. Žinome, ką darome. Skaitome tik geras
knygas, žiūrime tik gerus filmus, klausomės tik pačios rimčiausios muzikos. Nes
žinome, Dieve tu mano, - žinome, ką darome.

 

 

Absoliuti savikontrolė.
Jokio atsipalaidavimo. Jokių gyvo žmogaus požymių. Net su žmona, su kuria
nugyvenai gyvenimą. Turi būti rašytoju. Elgtis kaip rašytojas. Atrodyti kaip
rašytojas. Privalai svajoti apie Nobelį. Gyventi, suspaudęs sėdmenis. Kad tik
kas ko nepagalvotų. Kad nesi Didingas. Reikia rodytis Tam Tikruose
Sluoksniuose. Kad tik nepamirštų. Jei visą privalomą ritualą suprastinti iki
esmės, iki kaulo, kas liktų? Liktų nesibaigiantis strykčiojimas, mojavimas
rankomis ir šūksniai: aš čia, aš čia!

Tavo dėdulė provincialas
lygiai taip elgiasi sostinės geležinkelio stotyje, ir kažkodėl tau tai
nepatinka.

 

 

Mūsų laikais
skaitančią publiką orientuoja ne rimtoji literatūros kritika, o televiziniai
pokalbių šou. Naujoji kultūrinės žiniasklaidos karta - “nejautri skirtumui tarp tikros kultūros ir jos pakaitalo; meną bei
kritiką ir apskritai kultūrinius interesus traktuojanti ne pašaukimo, o vien
karjeros aspektu“
(M. Brenson, New York Times).

Taigi -
susirūpinkite karjera.

 

 

Šiuolaikinė
literatūrinė savižudybė, postpankiškas Rimbaud
 variantas: tiesioginėje televizijos
laidoje apsivemti skverną.

 

 

Apskritai ar ne
metas poetams suteikti kokį ypatingą “vaikščiojančio muziejaus“ statusą? Juk iš
esmės kažką panašaus jau turime: faktiškai kiekviena, net pati geriausia
poezijos knyga yra jei ne nuostolinga, tai šiaip ne taip atsiperkanti. Knygoms
leisti reikalingi specialūs rėmimo fondai, specialios programos - kaip kokiam
griūvančiam architektūros paminklui. Iš tiesų belieka poetus oficialiai
paskelbti istorinio paveldo ar kultūrinio landšaftinio draustinio dalimi.

Skirti lėšas poetų
restauravimui ir nuolatinei priežiūrai.

 

 

Kito kelio nėra -
tik grįžimas prie asmeniško, intymaus bendravimo. Kultūros “atitirpinimas“ (tik
jokiu būdu ne demokratizavimas). Tebūnie tai vaikiška ir naivu: intymus
kalbėjimas prieš riaumojantį informacijos srautą. Prieš srautą, mūsų
katastrofiško buvimo aukas sugebantį paversti statistiniais vienetais. Prieš
srautą, veikiantį kaip nuskausminamieji vaistai. Atrodytų, jog jei tai pačiam
kas suvarytų peilį, suknežintų kaukolę ar nurėžtų koją, taip nieko ir
nepajustum. Nes esi toks pats statistinis vienetas kaip ir tie, apie kuriuos
kasdien praneša žiniasklaida.

Lyg ir dar
tebegyvas, bet kažikaip virtualiai.

 

 

Tuntų tuntai
“žiniasklaidinių“ menininkų. Minia žmonių, meną “traktuojančių karjeros
aspektu“.

Belieka
prognozuoti, jog ateis laikas, kai menininku būti bus didžiulė gėda. Tai būtų
natūralu ir teisinga.

 

 

Šiuolaikinė
oficialioji kritika: minėtinos datos ir pomirtiniai jubiliejai.

Gyvajai kultūrai,
vykstančiai čia ir dabar, tiesiog nebėra laiko.

Nes esame baisiai
susirūpinę kitomis problemomis - ką iš ko kildinti, kaip suvesti viską į
daugmaž vieningą sistemą, surasti vietas kontekste ir tinkamai pavadinti.

Gyvename ne
kultūroje, o kultūros muziejuje.

 

 

Kultūros paveldas
(deja) nieko negarantuoja šiandienai.

Tačiau humanitarai
linkę nuolatos maloniai apsigaudinėti. Ne taip seniai Vakarų intelektualai
niekaip negalėjo patikėti, jog Tolstojaus ir Dostojevskio šalyje gali egzistuoti
totalinis lagerių tinklas.

Jei jums pasiūlytų
pasirinkti šalį su kultūros paveldu ir gulagu - arba šalį su Holivudu ir
internetu, kur apsigyventumėt?

Jei jūs tikras
humanitaras, pasirinksite antrąjį variantą.

Kad galėtumėt
ramiai ir netrukdomas žavėtis Dostojevskiu.

 

 

Tiek kultūra, tiek
menas yra bejėgiai, kai susiduria su tamsiąja žmogaus prigimties puse. Todėl
jiems belieka rezignuoti ir pasirinkti smulkesnes užduotis. Rūpintis dvasiniu
komfortu, teikti pramogą, mažą paguodą, mažą suraminimą. Naujasis amžius - jei
viskas klostysis pagal patį optimistiškiausią scenarijų - bus mažų, vis
mažėjančių malonumų amžius, kuriame tendenciją didėti išlaikys tik televizorių
ekranai.

Tuomet literatūra
vėl turės neblogą šansą - jei iki to laiko sugebės atsisakyti savo prekinių
savybių. Jei sugebės tapti tiek intymia, kad virstų radikalia. Jei rašytojas
suras savyje išdidumo atsisakyti saugaus vegetavimo stropiai suplanuotoje
kultūroje. Jei išdrįs nedalyvauti biurokratinės kultūros žaidimuose. Jei
reikės, gal net atsisakyti Nobelio.

Ramus
“netarnausiu“, nesutikimas elgtis pagal išankstinį modelį. Tai ir yra
literatūros išlikimo galimybė.

Gilus įsiklausymas
į Boriso Pasternako žodžius: esu panašus
į tobulai veikiantį semaforą vidury dykumos.

Būtent.

Rodyk draugams