BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kontrabanda - Liga (Baltijos garsas, 2007)

Rodyk draugams

Bebaimių Rūpintojėlių šalis

Įvaizdžio kūrimo
specialistai galų gale pasiraitojo rankoves ir ėmėsi darbo: sugalvojo, kaip
pristatyti Lietuvą pasaulyje. Nuo šiol visiems save pateiksime kaip drąsią
tautą.

Ogi labai gerai
sugalvota – juk mūsų bijosi net pats narsiaširdis Melas Gibsonas, kažkada
išsakęs savo šiurpiausią viziją – kaip Floridos paplūdimyje išsilaipina
aštriadančių lietuvių, ginkluotų beisbolo lazdomis, desantas. Iš esmės jam ir
turėtumėme būti dėkingi už įvaizdžio idėją.

Šventa teisybė –
lietuviai drąsūs žmonės. Jau vien gyventi šalyje, kur kainos europinės, o
atlyginimai afrikietiški, reikia didelės drąsos. Apsukresni vakariečiai
Lietuvoje galėtų organizuoti specialius išgyvenimo ekstremaliomis sąlygomis
kursus: jei sugebate išgyventi Lietuvoje, išgyvensite bet kur.

Drąsūs ir mūsų
banditai, vieni pirmųjų išdrįsę praminti takus į senąją Europą. Dar net
nebuvome įstoję į Europos sąjungą, o jie jau garsėjo Ispanijoje, Vokietijoje,
Britanijoje kaip puikūs savo amato profesionalai, įvaldę visas naująsias
technologijas ir gebantys kuo puikiausiai konkuruoti su vietiniais
specialistais.

Drąsūs ir mūsų
mokytojai, mūsų medikai ir mūsų kultūrininkai – jau nekalbant apie pensininkus,
kurie apskritai herojai, prilygstantys pačiam Herakliui.

Drąsi ir mūsų
valdžia, savo toliaregiška socialine politika sėkmingai integruojanti mus į
Europą – tai jos dėka jau pusė milijono tautiečių sėkmingai integravosi
Londone, Dubline ir kitur. Argi ne drąsiai pasielgė ta seimūnė, mokytojų,
besiskundžiančių varganais atlyginimais, delegacijai tiesiai šviesiai išrėžusi
– „jei nepatinka, važiuokite iš Lietuvos“? Arba ir pats Kultūros ministras,
andai pasiūlęs aktoriams važiuoti į Ispaniją skinti pomidorų?

Galima net
paspėlioti apie drąsų planą, kurio įgyvendinimas sėkmingai vyksta: apie naująją
Lietuvą, kurioje liks vien turtingi ir galingi valdžios vyrai, o jiems dirbs
pigūs ir nuolankūs imigrantai – už grašius ir nesiskųsdami. Ir Valstybės herbas
– Vytis – tuomet įgaus naują prasmę: visi netikusieji, visi silpnesnieji bus
išvyti.

Nes jų herbas –
visai ne narsusis raitelis Vytis, o sunkių minčių kamuojamas Rūpintojėlis, nuolat
svarstantis egzistencinį klausimą: kaip Lietuvoje išgyventi.

Rodyk draugams

Kontrabanda - Kol dar gali pastaugt į dangų. Bliuzas mano virtuvėje, 2007

Check out this video: Kontrabanda. Kitchen session. 2007, Lithuania

Add to My Profile | More Videos

Rodyk draugams

Kaip nebrangiai įsigyti charizmą

Būti politiku
tikriausiai yra be galo malonus užsiėmimas – ne veltui visas būrys tautiečių
taip veržiasi į didžiąją politiką, tarsi apie Pažadėtąją Žemę svajodami apie
dar vieną kadenciją. Keistokas įgeidis – toks, sakyčiau, mažumėlę
mazochistinis: mat politikai be konkurencijos yra keikiamiausia visuomenės
dalis. Niekas – na, beveik niekas – jų nemyli, išskyrus juos pačius. Tiesa, yra
ir keletas išimčių – laimingųjų, tapusių tautos numylėtiniais. Žinoma, šitas
procesas trumpalaikis ir nepatikimas, tačiau pataikius į tinkamą momentą, juo
galima puikiausiai pasinaudoti ir pasiekti išsvajotąją kadenciją.

Kaip tapti
tautos numylėtiniu? Visiškai nebūtina būti išmintingesniu ar sąžiningesniu už
kitus. Protingieji apskritai niekada netampa charizmatiniais lyderiais.
Politikoje kaip ir pramogų versle – labiausiai vertinami kvaili dalykai: kuo
kvailesnį filmą sukursite, tuo daugiau pinigų jis surinks; kuo bukesnį projektą
sukurpsite, tuo didesnė bus jam skirta parama. Jūsų išmintis čia niekam
nereikalinga: kičo karalystėje į protingus apskritai nekreipiama jokio dėmesio.
Visas jūsų protingas kalbas akimirksniu nukonkuruos kokia eilinė pramogų verslo
dainorėlė, labdaringo koncerto paralitikų prieglaudoje metu į televizijos
kameras suspigusi „labas, kur jūsų rankos?“

Jei norite tapti
tautos mylimu politiku, pamirškite ambicijas ir mokykitės iš tos mergužėlės:
jums reikia ne žarstyti išmintį, o visai atvirkščiai – leptelti prieš kameras
akivaizdžią, stulbinamą nesąmonę. Taip klaikiai nusišnekėti, kad jūsų
„sparnuotąją frazę“ pasigautų žiniasklaida. Ir apskritai visomis išgalėmis
vaidinti idiotą. Idiotai visada susilaukia deramo dėmesio – juk visiems taip
smagu pasijusti protingesniu už kitą! Suteikite žmonėms tą džiaugsmą, nepasikuklinkite. O paskui
belieka, sulaukus tinkamo momento, pageidautina televizijoje, staiga imti ir
pakalbėti daugmaž protingai – tuomet publika, jau pripratusi prie jūsų mielo idioto
įvaizdžio, liks maloniai nustebinta – ogi visai nekvailas tas tipas! Ir padarys atitinkamą
išvadą: vadinasi, žiniasklaida jus tyčia šmeižė ir juodino – tikriausiai
papirkta jūsų priešų. O jei priešai jūsų taip bijosi, vadinasi, esate
įtakingas. Štai ir du zuikiai vienu šūviu: kankinio vainikas ir galios aureolė.
Pridėkime į komplektą jūsiškį sėkmingai sveikstančio idioto įvaizdį – ir štai,
fanfaros ir aplodismentai: sveikiname, jūs ką tik įsigijote charizmą.

Rodyk draugams

Ėhėhėj, skleidžiam žinią

Netikėkite
laikraščiais. Jei esate patiklūs iki ašarų, tikėkite blog’ais, jie daug padoresni.

Nesakau –
neskaitykite. Skaityti laikraščius reikia – jei mokate teisingai perskaityti,
juose galima surasti įdomių ir naudingų dalykų.

Užrašysiu jums
keletą įsivaizduojamų laikraštinių žinučių. Tema tebūnie viena, pati
paprasčiausia: banalios buitinės muštynės, kuriose vienas pilietis trinkteli
kitam į nosį.

Štai pirmoji:
„Užvakar maždaug 20 val. Ramybės gatvėje įvyko nemalonus incidentas: pilietis
Jonas K. sumušė Petrą N., sukeldamas jam lengvą kūno sužalojimą. Liudininkų
teigimu, Jonas K. ėmėsi smurto prieš Petrą N. vien todėl, kad šis paprašė
pavaišinti jį cigarete. Petras N., internato auklėtinis, yra našlaitis ir
gyvena iš skurdžios invalidumo pašalpos. Jonas K., sumušęs jaunuolį, nuo
jaunystės užsiiminėjo kovos menais ir, pasak įbaugintos kaimynės, nepanorusios
prisistatyti, jau seniai yra žinomas mušeika, ūmaus būdo, garsėjantis
agresyvumu. Įvykis tiriamas.“

O štai antroji
istorija: „Užvakar apie 20 val. Ramybės gatvėje pensininką Joną K., grįžtantį
namo, sustabdė vietos gyventojams gerai žinomas Petras N. Paprašęs cigaretės ir
jos negavęs (Jonas K. – ilgametis Sveikuolių judėjimo narys), Petras N.
pareikalavo pinigų ir ėmėsi mojuoti kumščiais. Drąsus pensininkas nepabūgo už
save gerokai stambesnio priešininko – jaunystėje garsus boksininkas, buvęs
miesto jaunių čempionas vienu smūgiu nokautavo chuliganą. Jam nustatytas
lengvas kūno sužalojimas – sulaužyta nosis. Įvykis tiriamas.“

Kaip jau
supratote – tai viena ir ta pati istorija. Tie patys dalyviai, tas pats įvykis.
Ir abu variantai – savaip teisingi. Tik parašyti skirtingų žmonių.

Kuris iš veikėjų
yra niekšas, o kuris – didvyris? Greičiausiai nei vienas, nei kitas.
Žiniasklaida iš bet kurio žmogaus – iš jūsų, iš manęs – gali akimirksniu
pagaminti monstrą arba herojų. Gaminant patartina naudoti dabar madingą rašymo
modelį, leidžiantį pasislėpti už „nesuinteresuoto žvilgsnio“ – objektyvumo
imitaciją. Taip patikimiau ir saugiau.

Tad skaitykite
laikraščius – tik nebūkite naivūs. O kai jums kas nors paminės populiarų
terminą „objektyvioji žurnalistika“, atsakykite subjektyviai: o taip, žinau –
tai toks literatūrinis stilius. Beje, prastokas.

Rodyk draugams

Balnokit, broliai, hondas – reiks karan joti

„Stabdyk karą
keliuose“ – liepiamąja nuosaka ragina socialinė reklama. Gražu. Skamba. Ir su
tautos išminties lobynais tampriai susieta: kiekvienąkart vos man išgirdus tą
„stabdyk karą keliuose“, galvoje įsijungia kažkokia mįslinga genetinė
kultūrinio atpažinimo mašinėlė ir maloniu sveikinimų koncerto diktorės balsu žaibiškai
atitaria: „gaudyk vėją laukuose“.

Stabdyti karą
yra gerai. Seniai laikas. Ir ne vien keliuose – nes karas vyksta visur. Toks,
sakyčiau, visuotinis, tiesiog totalinis karas. Dar atsimenat tuos laikus, kai
visi stovėjo už rankų susikabinę – mitinguose, Baltijos kelyje? Tai va. Kai tik
tas rankas atkabinom, iškart ir prasidėjo. Karas – visų su visais. Kvailių su
protingais, valdžios su pavaldiniais, plikių su plaukuotais, elito su
runkeliais, pėsčiųjų su važiuotais. Nepaskelbtas, nesiliaujantis,
negailestingas karas. Kad ir kaip kas įrodinėtų, jog tai tiesiog paprasčiausiai
normali konkurencija, nepatikėsiu. Neapmausit su savo primityviom karinėm
gudrybėm.

Dėl ko
kariaujam? O vienas Dievas težino. Panašu, kad visai nesvarbu, nei dėl ko, nei
prieš ką - mes visi tiesiog, kaip ir kiekvienas geras kareivis, iki alpulio
norim būti generolais. Tik todėl ir kariaujam. Kad pasijustumėm galingais. Na,
bent jau galingesniais už laiptinės kaimyną. Nacionalinė didybės manijos
epidemija – ir nevisavertiškumo kompleksai, vis išlendantys tarsi vata iš senos
šimtasiūlės. Pasikartojantys isterijos priepuoliai: ar girdėjot, Bilas Gatesas
nemėgsta cepelinų, o kažkoks britas mus išvadino vienakojėmis lesbietėmis, koks
neregėtas įžūlumas!
Mūsų dainorėliai ir vėl nelaimėjo tos sumautos eurovizijos, kaip jie drįso! Mūsų rašytojai ir šiemet
negavo Nobelio premijos – tie tinginiai, už ką mes mokesčius mokam! Mūsų bėgikai atbėgo tik
trečiajame dešimtuke, spirt tokiems į minkštas vietas!

Lyg mus būtų
atsiuntę į šitą pasaulį su keista pamišėliška misija: laimėti visus iki vieno
pasaulio medalius ir apdovanojimus. Ne tauta, o krepšinio komanda.

Sustabdyti šitą
karą? Sakote, bent jau keliuose pradžiai? Ką gi, jei turite taikdario patirties
„karštuosiuose taškuose“, galite pabandyti.

Bet išmintingiau
būtų nusipirkti patį didžiausią „hummerį“ ar bent jau seną „kamazą“.

Tada – bent jau
vienas kitas - tikrai sustos. Garantuotai.

Rodyk draugams

Mokytojai. Didžiąja raide

Ar girdėjote? Puiki žinia: pasirodo, švietimas yra oficialus mūsų
Valstybės prioritetas. Ir jau daugybę metų. O šalia jo – ir kultūra. Nuostabi
šalis.

Bet va: kažkodėl streikuoja tie prioritetiniai mokytojai. Net
puikiai žinodami, kad pralaimės. Nes neturi kuo pagąsdinti. Tikriausiai iš gero
gyvenimo streikuoja, ne kitaip.

Kažkurią dieną televizorius rodė tokią susijausminusią Švietimo
ministerijos klerkę – vietinę, klaipėdietę. Tai ji drėgnom akim pareiškė – „va
tie mokytojai, kurie nestreikuoja – jie ir yra Tikrieji, Didžiąja Raide“.
Įdomus požiūris, sakyčiau. Išeitų, jog tie, kurie drįsta streikuoti, yra
netikri mokytojai. Gal net Valstybės išdavikai ir degeneratai.

Nedrįsčiau ginčytis nei su ta blakstienomis klapsinčia klerke,
juolab nei su plieninio veido švietimo ministre. Prioritetine ministre. Ką jau
čia ginčysiesi, beviltiška – nebent kaip lenkai Antrojo pasaulinio karo
pradžioje, kai puolė vokiečių tankus, kardus išsitraukę.

Nors jei manęs kas paklaustų, atsakyčiau: mes visi – kultūrininkai,
švietimiečiai – visada būsime mažąja raide. Didžiąja mus įrašys gal tik
ataskaitose Briuseliui.

Sakau ir sakysiu – tiems mokytojams, kurie streikuoja, rūpi ne tik
atlyginimas, jiems rūpi šita šalis. Jie ir yra Mokytojai Didžiąja Raide. Jie
puikiai žino, kad pralaimės – bet jiems rūpi. Jiems rūpi, kas bus rytoj, kas
bus po dešimties ar dvidešimties metų. Dar daugiau – jiems rūpi jūsų vaikai ir
jų ateitis.

Radau žiniasklaidoje aprašytą tokį paprastą mūsų Seimūnų (o cholera,
didžiąja raide?!) džiaugsmelį. Malonumėlį tokį. Nuo jo, beje, net mokesčių
Valstybei nereikia mokėti. Dvigubai malonu. Akivaizdu – aiškiau negu aišku, kad
mūsų Valstybės prioritetas yra joks ne švietimas, jokia ne kultūra. Mūsų
Valstybės tikrasis prioritetas yra BIUROKRATIJA.

Žinote, kiek gauna mūsų išrinktieji Tautos tarnai kanceliarijos
išlaidoms? Taip taip, teisingai supratote – pieštukams, trintukams, sąvaržėlėms
ir kitokiai biurokratinei bižuterijai. Gauna daugiau nei 6000 litų. Kas mėnesį.
Kiekvienas. Į rankas.

Irgi, beje, biudžetininkai – kaip ir tie blogieji mokytojai, kurie
kažkodėl drįsta streikuoti. Tik seimūnai daug ramesni – neteko girdėti, kad
nors vienas staiga būtų pareiškęs, jog kanceliarinėms išlaidoms jam Valstybė
moka per daug. Tikrieji piliečiai, ištikimi patriotai - tie tai jau tikrai
niekada nestreikuos.

Na, suprantama. Labai jau nemažai už tą sumą išeina visokios
kanceliarijos. Tų trintukų – galima trinti ir trinti, į valias. Ką ten trintukų
– kas mėnesį galima nusipirkti po du galingus kompiuterius. Kas dvi savaites
vieną išmesti per langą ir nusipirkti kitą, jei nervai nelaiko.

Gerai pagalvojus, mūsų seimūnų net alga yra mažesnė už
kanceliarines išlaidas. Tai bent. Absoliutus skurdas.

O štai ir kitas biurokratinis raštas – apie tas pačias
kanceliarines išlaidas. Palyginimui. Iš vienos mokyklos, autentiškas. Beje,
apmokama visa tai iš tų dviejų procentų, kuriuos sumoka – jei nori ir netingi –
geranoriški rėmėjai. Mokinių tėvai, žinoma, kas daugiau. Cituoju:

PRAŠYMAS

Metodinės grupės nariai (5 mokytojai) pageidautų, kad būtų
nupirktos šios priemonės darbui:

15 pakuočių balto popieriaus.

5 pakuotės plėšomų spalvotų lapelių.

20 storų segtuvų (spalva nesvarbi).

200 permatomų įmaučių.

5 ritinėliai plačios lipnios juostos.

25 juodi ir 25 raudoni rašikliai.

5 trintukai, 5 pieštukai.

5 pieštukai klijų popieriui.

10 vnt. įrašomų diskų.

4 vnt. plastmasinių horizontalių dėklų popieriui.

2 popieriaus segikliai („krokodilai“), 2 pakuotės sąsagų.

10 tekstų žymeklių (skirtingų spalvų).

5 skylamušiai.

Po penkis rašiklius kiekvienam, juodą ir raudoną. Nieko sau, kokia
nedovanotina prabanga. Tiesa – ne mėnesiui. Metams.

Neregėtas įžūlumas tų baudžiauninkų.

Rodyk draugams

Ar žinote, kad…

Jei norite
dvasiškai praturtėti, visai nebūtina skaityti gudrias knygas – visai gana
pasivaikščioti po miestą, aplankyti Tautos Šventovę „Akropolį“, perversti
keletą laikraščių ir pašniukštinėti internete. Štai aš, sakykim – vakar aptikau
daugybę naudingų ir įdomių dalykų. Galima sakyti, pasisėmiau gyvenimiškosios
išminties – ir net padariau keletą toli siekiančių išvadų, pastebėjimų bei
atradimų. Štai jie:

1. Tą dieną, kai
buvo paskelbtas baudžiavos panaikinimas, mes visi arėm laukuose ir nieko
negirdėjom. Faktas kaip blynas, galiu ginčytis su bet kuriuo istoriku.

2. Demokratija –
tokia valdymo forma, kai dauguma leidžiasi valdoma mažumos, tačiau daugumai
kilniaširdiškai leidžiama balsuoti ir pakeisti vieną mažumą kita – dėl
įvairovės.

3. Konstatavau,
kad galų gale pasiekėme brandžios demokratijos etapą! Chamai daugiau nebesidrovi viešai
reikšti savo chamiškas nuomones. Žodžio laisvė – kaip ant delno.

4. Kapitalizmas
– pati nuostabiausia santvarka kapitalistams. Dėl šito irgi galiu ginčytis su
bet kuriuo politologu, tikrai nepralaimėčiau.

5. Opozicija yra
visai ne tie, kurie turi kitokią nuomonę. Nesąmonė. Opozicija yra tie, kurie
dirba kitam koncernui.

6. Lietuvis yra
tas, kuris klausosi rusiškos muzikos, žiūri rusų televiziją, rusiškai keikiasi,
geria rusišką vodką, ir mirtinai įsižeidžia, kai koks neišsilavinęs užsienietis
pavadina jį rusu.

7. Klaipėdoje
vakar važinėjo Lietuvoje registruotas automobilis, kurio valstybinis numeris –
3AKOH. Lietuviškai būtų – įstatymas. Štai kur pagarba teisinei valstybei! Tikriausiai pats Teisingumo
ministras mieste lankėsi, incognito.

8. Visi
lietuviai yra baltai. Ir net ne šiaip baltai, o patys balčiausi. Todėl vis
rašinėja ant sienų „WHITE POWER“. Spėju, jog tai naujų skalbimo miltelių
reklama. Puiku! Švari
tauta – sveika tauta. Vis jau nebe tie, anot Vaižganto, mėšluočiai – vyžuočiai.

Prieš užmigdamas
dar įsijungiau televizorių, vakarinei meditacijai. Visi kanalai kaip visada
rodė Radžį, tiktai vienas kažkodėl žinias, ir dar rusiškas. Nusprendžiau ta
proga pasitobulinti tarptautiniuose santykiuose, bet apėmė miegas – tiek
įspūdžių per dieną! Snūduriuodamas
dar nugirdau, kad Rusija vėl žada keisti savojo himno žodžius – kaip
nebeatitinkančius laiko dvasios. Dabar himnas prasidės žodžiais „Gazprom
nerušimyj respublik svobodnych…“ Bet dėl šito nesu visiškai tikras, gal per
miegus pasigirdo. Nors maža ką…

Rodyk draugams

Kapitalizmas pažįstamu snukučiu

Senais laikais, pačioje „perestroikos“ pradžioje,
tuometiniai viešųjų ryšių specialistai buvo sutvėrę tokį reklaminį šūkį – „už
socializmą žmogišku veidu“. Kaip ir dauguma reklaminių šūkių – įspūdingai
skambantį, tačiau visiškai absurdišką net teoriniu požiūriu: juk socializmas ir
yra socialinį teisingumą žadanti santvarka, visų pirma besirūpinanti žmonėmis,
tad tas „žmogiškas veidas“ turėtų būti lyg ir savaime suprantamas.

Turbūt garsieji „socializmo statytojai“ vieną
gražią dieną išdrįso pasižiūrėti į veidrodį ir pamatė kažką ne tą. Gal netgi
karikatūrinį riebaus nomenklatūrinio
kapitalisto
snukutį – koks anuomet buvo su pasimėgavimu paišomas „Pravdoje“

Socializmo veido neišgelbėjo jokie makiažai anei
plastinės operacijos. Kita vertus, niekas jo labai ir negelbėjo, tik dėl akių:
nomenklatūra, prisimatavusi tą kapitalisto fizionomiją, nusprendė, jog šitas
naujasis pavidalas daug patogesnis. Nebereikia kvaršinti sau galvos,
išradinėjant pavaldiniams kokias viską pateisinančias ideologijas ar vaidinti
„laisvę, lygybę, brolybę“.

Ar įmanomas, perfrazuojant senąjį šūkį,
„kapitalizmas žmogišku veidu“? Gal ir įmanomas – jei egzistuoja senos
demokratinės tradicijos ir stabilios bei įtakingos visuomeninės kontrolės
struktūros. Be jų demokratija – tik dar vienas reklaminis šūkis. Žodis be
turinio.

Mūsiškis kapitalizmas – gal net koks
neokapitalizmas – labai jau specifinis. Jei Amerikoje, nepaisant agresyvaus
naujakurio mito ir visuotinės sėkmės kulto, kapitalizmas formavosi ant griežto
ir neatlaidaus puritoniškojo pagrindo, o Vakarų Europoje – ant amatininkų cechų
kodekso ir krikščioniškųjų vertybių, tai mūsiškis – ant stiprios ir
susiformavusios nomenklatūros. Įdomiausia, kad nomenklatūra kuo gražiausiai
pasklido visame politikos spektre, nuo kairiųjų iki dešiniųjų – kurie Lietuvoje
kažkodėl gerokai kairesni už pačius kairiuosius, bent jau pagal jų skelbiamą
socialinę politiką. Pasirodo, net būnant oficialiu kairiuoju galima kuo
puikiausiai darbuotis stambiojo kapitalo labui. Dar daugiau – netgi pačiam būti
tuo stambiuoju kapitalistu. Arba pasirinkti populisto revoliucionieriaus
įvaizdį, apsivilkti marškinėlius su Che Guevara ir rinktis nepatenkintųjų
balsus, imituojant begalinį rūpestį „darbo žmonių gerove“. Paskui, žinoma,
galima ramiausiai su kitais išrinktaisiais rūpintis savo pačių gerove, vis
pakeiksnojant tą netikusią korumpuotą sistemą, kuri niekaip neleidžia
pasirūpinti ir visais kitais.

Tais kitais, beje, ir nereikia rūpintis. Netgi
nepatartina. Nes dar, žiūrėk, koksai mokytojėlis, gavęs normalų europinį
atlyginimą, ir ims pasijus oriu ir visaverčiu piliečiu. Turinčiu galią šį bei
tą spręsti ir keisti.

O tokių nereikia – nes valdyti lengviausia
tamsius, užguitus ir nuolankius.

Rodyk draugams

“Linksmojo Rodžerio” šalis

Metų pradžia – labai neblogas laikas pakelti galvą
ir apsidairyti: kokioje valstybėje gyvename? Kas mums tokio nutiko, kad
garsėjame pasaulyje kaip tobuliausi savižudžiai ir prasčiausi vairuotojai? Iš
kur ta nuolatinė mūsų isterija, stropiai maskuojama husariška bravūra ir
nesibaigiančios šventės iliuzija?

Gal mes tiesiog – labai naivūs žmonės. Mums
pasakė, jog privalome būti Laimėtojais, o mes ir patikėjome. Kaip tame sename
anekdote apie „perestroiką“ – kuri, kaip laikui bėgant išaiškėjo, buvo visai
joks ne persitvarkymas, o paprasčiausia partinio kapitalo legalizacija. Ne
„perestroika“, o „peredelka“.

Mums vos ne valstybiniu mastu plaunamos smegenys,
kad sėkmė yra privalomas gyvenimo atributas. Jei nesi tarp nugalėtojų, tavęs
apskritai nėra: nugalėtojų visuomenėje tu nereikalingas. Toks intensyvus sėkmės
kultas tėra egzistavęs vienoje vienintelėje visuomeninėje formacijoje: jie net
ir vadino save „sėkmės džentelmenais“. Ir net buvo, beje, įkūrę savo piratišką
valstybę – su aukščiausiąja valdžia, įstatymais bei sostine. Ir vėliava, žinoma
– maloniai besišypsančia kaukole, „Linksmuoju Rodžeriu“. Visai tiktų ir mums.

Ne taip seniai mūsų miesteliuose buvo pasirodę
tokios reklamos. Pamenat – toks nevykėlis su nemadinga liemene už troleibuso
vairo. Ir užrašas apačioje: „vairuoju valdišką mašiną, bet…“

Kas slypi po tuo „bet…“? Išeitų, vairuoti
troleibusą yra labai gėdingas užsiėmimas, tinkantis tik nevykėliams? O kas tada
yra tas idealas, į kurį visi turėtume lygiuotis? Na žinoma, potekstė daugiau
negu aiški: tai važinėjančio tarnybiniu automobiliu, sočiai prisivogusio
„tautos tarno“ paveikslas.

Keisčiausia, jog šita reklama buvo skirta, jei
atmintis neapgauna, populiarinti privačiai darbo biržai. Sarkazmo viršūnė.

Va taip ir programuojami būsimieji neurotikai ir
savižudžiai.

Kas belieka? Ogi spjauti į šitą mums brukte
brukamą primityvią ideologiją ir tiesiog – gyventi. Taip, kaip norisi jums
patiems, nesilygiuojant į turtuose besivartantį kaimyną. Mūsų Konstitucijoje,
ačiū Dievui, dar nėra įrašyta, kad visi šalies piliečiai privalo būti
klestinčiais verslininkais.

Ir tegul tie ideologai eina švilpt su visomis savo
žavingomis pusiau kriminalinėmis karjeromis. Logiškai galvojant – juk tai jiems
turėtų būti gėda, o ne tam niekuo dėtam troleibuso vairuotojui.

Rodyk draugams