BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie reitingus

Kad ir ką bekalbėtų
visokie ten knygų leidėjai, laikraštininkai, bestselerių rašytojai, bukletų
redaktoriai, žurnalistai, korektorės ir spaustuvininkai, jau nekalbant apie saloninius
poetus ir kitokius mažalitražius kultūrininkus, - didžiausiu tiražu leidžiamas
popierinis leidinys yra tualetinis popierius.

Absoliutus rinkos lyderis.

Rodyk draugams

FERMA

Atleiskite,
skaitytojai, bičiuliai, kolegos  - puikiai
žinau, kad alegorija yra atgyvenęs ir neperspektyvus žanras. Bet kartais
atrieda atidunda toks  istorinis periodas
– kai apačios nebegali, o viršūnės nebenori, ar kaip ten - kai norom nenorom
tenka sugrįžti prie šimtmečių išbandytos ir patikrintos Ezopo kalbos.

Ne todėl, kad
klasikiniu pavyzdžiu mirtinai bijotum satrapų. Tiesą sakant, grabe mačiau
daugybę visokių mažaraščių tironų. Baltomis šlepetėmis. Tiesiog pasakėčią
žmonės supranta daug mikliau nei kokį rimtą analitinį straipsnį. Su mamos pienu
visa tai įgyta – todėl ir veikia. Nors banalu ir primityvoka, pripažįstu.

Tad žanras tebūnie
klasikinė pasakėčia. O pagrindinis veikėjas – Karvė.

Paprasta, elementarioji
karvė, visai ne iš Orwello fermos. Ta populiarioji lietuviška žalmargė, apie
kurią kadaise dainuodavo – „aš karvutei žalio šieno, duos karvutė balto pieno“.
Naivi tokia, žolėdė, visa iki kanopų. Iš ilgai atrajojančių klasės, mąsli, drėgnaakių
šeimos. Na, tebūnie su tam tikrais karviškais talentais – kadaise mokėjusi it
niekur  nieko susidoroti su pamote
ragana, nuskriaudusia Sigutę – bet čia jau vien genetinė atmintis, nieko
daugiau.

Dabar, progreso
laikais, ji prisimena esmines funkcijas, ne daugiau – mūkti, kai alkana (gailiai ir droviai).
Dar sugeba nuo 8.00 iki 17.00 vaidinti Karvę - Liūtą Karalių prieš savo
liesesnes gentaines ir naudotis elektroniniu paštu. Daugiau ir nereikia – iki tobulybės
trūksta vien šamanizmo klasikos - PowerPoint
ir Kurios Nors Žąsinų Užsienio Kalbos.

Bet jei kas paimtų iš
jos, to neįdomaus karvių bandos statistinio vieneto, interviu ir paklausinėtų
nuoširdžiai – ne šiaip apie valgymo įpročius ir  ne apie tai, kiek jaučių ir kada apturėjo –
aptiktų keistą dalyką. Kas per velnias? Kodėl ta sumauta karvė vis verkia ir
verkia? Negi nelaiminga?..

Laikai keičiasi, viskas
geryn. Pašaras praturtintas kalciu, selenu, natrio gliutomatu ir dievišku
saldiklių kompleksu - nuo kurio, tarkime, Kiaulės akimoju storėja, žvygauja iš
laimės ir likusį gyvenimą nugyvena nesibaigiančioje priešorgazminėje būsenoje,
iki pat skerdyklos. O karvė kažkodėl ne.

Karvė kažkodėl tik
žiūri liūdnom didelėm akim į smagiai kvykaujančią kiaulių bendruomenę, ir anei
jokio pritarimo ženklo jos akyse. Akivaizdu, netiki ji. Ot kalė ta karvė.

Kažkodėl nė velnio netiki
ji tomis  chrominėmis milžtuvėmis ir be
galo patogiais nikeliuotais personaliais melžimo aparatais. Net PowerPointu, ir tuo netiki.

Šeimininke, nori
patarimo? Trokštum balto pieno – na tai duok bent jau žalio šieno. Ne žavingą,
nikeliu žvilgančią karvidę –  sumauto šieno
duok. Ir pademonstruok, kad tau ta karvė nors mažumėlę rūpi. Personaliai.

Mano senelio supratimas
apie zootechniką buvo maždaug toks, klasikinis. Primityvu? Taip, bet veikė. Pasiutusiai
paprasta. Mat karvės nikelio nerupšnoja. Šienu maitinasi. Turi tokį kvailą
įprotį.

Štai moralas: neįtikėtina,
kad kas nors staiga ims ir pasikeis – ir kas nors su karvėmis staiga ims elgtis
kaip su žmonėmis. Juolab kiaulės.

Štai dar moralas: jei
jau kartą esi karvė, tai Visų Geriausia, ką tu, Žalute, gali pasiekti, tėra
Šventos Karvės statusas.

Tik čia ne Indija,
brolyčiai. Šventa karvė čia keliauja ten pat, kur ir kiti, daug mažiau šventi
padarai: į skerdyklą.  

Rodyk draugams

Panasonix, arba Naujieji piliečiai

Kuo
daugiau žvalgaisi žmogus aplink, kuo daugiau tavasis žvilgsnis aprėpia, tuo
labiau apima toks keistas jausmas: lyg ir viskas tvarkoje mūsų valstybėje, bet
kažkas akivaizdžiai ne taip. Gražu viskas, net blizga, bet kažkaip lyg ne visai
tikra. Tarsi apžiūrinėtum Kinijoje padirbtą grotuvą, nuo originalo išoriškai
besiskiriantį tik viena raide pavadinime.

Panašų
jausmą kadaise patyriau sovietų kariuomenėje – prieš kasmetines generolų
vizitacijas. Mes, pilki eiliniai, tuomet šiūruodavome rikiuotės aikštę su
muilu, o jei būdavo žiema, gremždavom ir sniegą nuo kelio, kuriuo praeis
antpečiuoti dievai. Divizija gaudavo dar vieną pagyrimo raštą, mes
spjaudydavomės, apžiūrinėdami sutrintas pūsles, o liberalesni karininkai
šaipėsi į ūsą ir vadino šitą reiškinį „pokazūcha“. Lietuviško atitikmens šiam
žodžiui iki šiol nesukūrėme – bet pačią techniką, man regis, labai neblogai
įsisavinome. Briuseliui patiks.

Viskas
gražu, ekonomika klesti. Na, šiek tiek painfliuojame, bet čia tik tokia laikina
ekonominė influenca. Pragyvenimo
lygis kyla, reformos vyksta. Visuomenė kasdien sąmonėja ir pilietiškėja – dar
kiek, ir tapsime tikrais tolerantiškais europiečiais.

O
geriau įsižiūrėjus – kažkas ne visai taip. Lyg ta viena nelemta raidelė grotuvo
pavadinime.

Pilietiškumas
iš tiesų auga, ir sparčiai – bent jau atskirų, kol kas dar nedidelių visuomenės
grupių. Vis daugėja žmonių, besipriešinančių Kultūros ir Gamtos paveldo
naikinimui. Atrodytų, jų protestus Valstybė turėtų pasitikti jei ne plojimais,
tai bent tyliu palaikymu – juk būtent jie ir yra tie žmonės, prižiūrintys, kaip
laikomasi įstatymų. Ir darantys tai nemokamai, visuomeniniais pagrindais. Puiki
paspirtis įstatymų leidėjams ir Valstybės kontrolės institucijoms.

Bet
panašu, kad valdžia tokiomis iniciatyvomis kažkodėl visiškai nesižavi. O kai
kurie netgi atvirai susierzinę. Keista, sakyčiau.

Bene
keisčiausia istorija, susijusi su moderniąja gamtosauga, neseniai nutiko Kuršių
Nerijoje. Prieš Nacionalinio parko direktorę buvo suorganizuotas piketas –
kurio vienas organizatorių buvo, galima sakyti, vos ne tiesioginis jos
viršininkas - Seimo
Aplinkos
 apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas.
Pasisėmęs patirties iš pilietinių visuomeninių judėjimų, jis savo ruožtu irgi
suorganizavo pilietinę akciją, o pasimokęs iš kinų, išvadinusių Dalai Lamą
teroristu, apšaukė savo neklusniąją pavaldinę stribe. Labai imlus žmogus, iš
karto matyti. Akcijoje dalyvavo, organizatorių teigimu, Nidos žvejai. Visų
Nidos žvejų iš veido nepažįstu, bet bent jau porą vietinių žvejukų tai tikrai
mačiau: vienas pagarsėjęs meškeriojimo „Sodros“ sūkurinėse voniose meistras, o
kitas tai apskritai Jūrų laivyno specialistas, toks vos ne Bangpūtys. Tik
pūstels – ir nėr. O dar įdomiau, kad šalia to didaus Sostinės gamtosaugininko socialliberalo
it niekur nieko Žemaitijos vėliava mosikavo ir (buvęs?) mirtinas
„paulauskininkų“ ideologinis priešas nuo prezidentinės apkaltos laikų. Štai kur
solidarumas, štai kur vienybė, štai kur pilietiškumas
!

Stebuklai, ne kitaip.

Norite sužinoti, ką aš apie
tai manau? O ką jau čia bemanysi, ir taip aišku.

Viskas čia Panasonix, bičiuliai, ir tiek.

Rodyk draugams

Dainų ir šokių šventė

Įdomus
reiškinys: vis daugiau žmonių iš mano pažįstamų rato prisipažįsta, jog
nebežiūri televizijos – bent jau lietuviškos. Televizorių, tiesa, dažnai
įsijungia, iš įpratimo. Televizorius veikia, kažką rodo pats sau, įrodinėja,
pats save džiugina, pats save graudina… Anais laikais panašias funkcijas
atlikdavo vadinamasis „radijo taškas“ – niekas jo ir nesiklausydavo, dūgzdavo
sau kažką vietoj fono, ir tiek. Tokia savotiška apsauga nuo tylos – kuri
neretam miesto žmogui, pratusiam prie nuolatinio triukšmo, savaime atrodo
grėsminga.

Tiesą
sakant, aš ir pats beveik nebežiūriu televizijos. Keičiuosi retesniais filmais
su būreliu kolekcionierių, kartais pažiūriu žinias, ir man visai gana.
Nebeklausau ir radijo, jau seniai – turiu sukaupęs nemažą fonoteką. Kai tik
pajutau, kuria linkme viskas krypsta, iškart ėmiausi sau kurti nors šiokią
tokią autonomiją. Labai laiku suspėjau. Nes smegenų ląstelės, kaip žinoma, yra
vienintelės, kurios neatsigamina.

Kartais,
paėmęs pultelį, perbėgu lietuviškų televizijų kanalus, ieškodamas pokyčių.
Pokyčių yra!
Jei ir toliau ta linkme bus taip sparčiai keičiamasi, greit būsime vienintelė
valstybė pasaulyje, turinti televizijų tinklą silpnapročiams.

Beje,
labai panaši situacija Lietuvos pramoginės muzikos scenoje – tik čia pažengta
dar toliau. Tiek toliau, kad net pati nereikliausia publika jau pradeda
raukytis ir suvokti, kad yra paprasčiausiai mulkinami. Lazda akivaizdžiai perlenkta,
ir rezultatai akivaizdūs: Lietuvoje neįtikėtinu greičiu randasi daugybė jaunų
ir perspektyvių grupių, turinčių vis gausėjantį klausytojų būrį. Prodiuserinio
„ruspopo“ laikai baiginėjasi, tai supranta net patys prodiuseriai.

Bet
televizijoje mane labiausiai erzina net ne tai, kad žiūrovai vis atviriau
laikomi beviltiškais mulkiais – tai ne naujiena, ko norėti iš televizijų, jei
net ir patys valdžios vyrai bei moterys vis dažniau šia tema paatvirauja. Gal
jie savaip net ir teisūs, kai pagalvoji – iš tiesų, protingi žmonės tokių tipų
į valdžią tikriausiai nebūtų išrinkę.

Labiausiai
mane erzina tas nesibaigiantis televizinis džiūgavimas. Išskyrus keletą laidų,
ir skirtų spausti ašaras, visos kitos rodo kažkokius nuolat iki ausų išsišiepusius
sutvėrimus. Lyg ne iš šio pasaulio būtų, ateiviai kokie, ar ką nors įdomaus
suvartoję. Tokių laimingų žmonių niekad nesu sutikęs realiame gyvenime, jie
visi tik ten, televizoriuje būriuojasi. Tarsi kokia atskira rasė.

Kas
čia vyksta, kokie mįslingi procesai? Naujoji visuomenės struktūrizacija? Visi
protingi sulindo į internetą, o visi laimingi – į televiziją?.. Ir visi šoka, urmu
tiesiog - o jei kas ir nešoka, tai bent jau dainuoja – visa tauta, nuo
bankininkų iki akademinių rašytojų. Kažkokia nepraeinanti Dainų ir šokių
šventė. O gal tiesiog – puota maro metu?

Tarsi
kažkas visomis išgalėmis bandytų hipnotizuoti: viskas tiesiog puiku, tauta soti
ir laiminga – va, šoka ir dainuoja ištisai, iš džiaugsmo nustygti negali. Ir
tu, žmogeli, susiprask pažiūrėjęs – privalai būti viskuo patenkintas, toks kaip
visi ten, televizoriuje. Privalai linksmai sau dainuoti ir šokti. O jei ne…
Na, tikriausiai atsimeni, kaip toje populiarioje dainuškoje dainavo – „kas
nešokinės, tas p…daras“.

Taip
kad verčiau jau pašokinėk, maža ką.

Nesunku nujausti ir kitą šitos tragikomedijos pusę
– tamsesnę, nebe Emiro Kusturicos, o Deivido Lynčo stiliuje: kol
tauta, apimta
televizinio transo, šoka trypia scenoje, užkulisiuose tikrieji režisieriai, jau
beveik niekieno nebetrukdomi, dalijasi savo naująsias valdas: Lietuvą. 

Rodyk draugams

Euro, neuro…

Ne per
seniausiai Europoje įsikūrusi asociacija „Menas lėtai gyventi“ paskelbė akciją
– Neskubėjimo dieną.

Manau, mums irgi
kuo skubiau reikia skelbti Neskubėjimo dieną. O dar geriau – Neskubėjimo metus,
iškart pasibaigus Skaitymo metams.

Nežinia, kas čia
kaltas – modernieji laikai ar nacionalinis charakteris, bet įsigudrinome
gyventi nuolatinėje neurozėje. Stresas ant streso, tik spėk nervintis. Įdomu,
kai pagalvoji: visos tos šiuolaikinės technologijos nuo automobilio iki
kompiuterio iš esmės ir buvo sugalvotos vien tam, kad žmogus turėtų daugiau
laisvo laiko. Kad galėtų neskubėti. Kad galėtų su tuo savo sutaupytu laiku
elgtis kaip tinkamas – pasėdėti, paskaityti gerą knygą. Pabūti su vaikais – iš
jų galima išmokti ne mažiau nei iš protingiausių knygų – ar tiesiog koja už
kojos pereiti savąjį miestą. Kur ten! Išeikite į gatvę ir patys pamatysite: visi bėga. Paklaikusiomis
akimis, nieko nematančiais žvilgsniais, tarsi nuo gaisro. Nebėga vien bekojai
elgetos ir kioskininkės, toks jau jų darbo pobūdis. Bet ir vieni, ir kiti sėdi
tarsi ant parako statinės, akivaizdžiai matyti.

Kuo spartesnės
technologijos, tuo labiau vėluojama. Kuo labiau vėluojama, tuo labiau
nervinamasi. Taip ir atsiranda šita nuolatiniame panikos priepuolyje gyvenanti
minia. Jų akyse – siaubas ir neviltis. Ką jie vejasi ir nuo ko jie bėga –
vienas Dievas težino. Panašu, kad juos tiesiog įsuko kažkoks nematomas
milžiniškas mechanizmas – tai ir sukasi dabar, plevėsuodami skvernais. O iš
pašalės girdimi paslaptingi balsai juos dar paakina: grėsmingai kartoja
kažkokius siaubingus dalykus apie konkurenciją, apie negailestingus rinkos
dėsnius, apie tai, kad viskas šiame pasaulyje yra verslas ir tik verslas, ir
nieko daugiau… Nuo to besisukantieji dar labiau paklaiksta. Viskas vyksta ant
pamišimo ribos – visi skuta kiek įmanydami: nesvarbu kur, užtat kaip greitai! Ir įsivaizduoja, kad
elgiasi kaip tikri europiečiai. Na ne, europiečiai dar tiek neišprotėjo. Net
broliai latviai kažkodėl taip nelaksto, jau nekalbant apie estus… Pasaulyje
mačiau vienintelę vietą, kurioje panašiai lakstoma – tai garsusis Wall Street.

Šitoms
lenktynėms apskritai daug labiau tiktų ne priešdėlis „euro“, o paprasčiausias
„neuro“. Neurostatybininkai daro neuroremontą. Neuromokytojai ugdo neuromokinius.
Neurorinkėjai renka neuroseimūnus, kurie leidžia neuroįstatymus. Kurių, žinoma,
nė velnio nesilaiko neuropiliečiai. Neurovyrai lupa neurožmonas, neurovaikai
verkia, neurobanditai atiminėja neurocentus iš neuropensininkų. Ir viskas –
tiesiog šviesos greičiu, net ausyse spengia. Mano senelis sakydavo – kaip nuo (hm…)
lenciūgo nutrūkę. Nes juk taip svarbu atbėgti pirmam – tai visų svarbiausia
gyvenime!
Nugalėtojo
laukia prizas – galimybė galų gale ramiai pailsėti visų neuročempionų
prieglobstyje: neurodispanseryje.

Rodyk draugams