BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie kultūrinį šoką


Yra toks psichologų vartojamas terminas – kultūrinis
šokas. Tai ištisas negatyvių pojūčių kompleksas, kurį pajunta dažnas emigrantas
ar šiaip klajūnas, suvokęs, jog pasaulis yra daug įvairesnis, nei jam atrodė.
Kitoks gyvenimo būdas, kiti papročiai ir tradicijos, kitoks mąstymas, buitis ar
net mitybos ypatumai iš tiesų gali išmušti iš vėžių – ypač žmogų, šventai
įsitikinusį, jog pasaulis pasibaigia ties jo kiemo vartais.

Itin tolimose ir egzotiškose šalyse man svečiuotis
neteko, bet taip jau gyvenimas lėmė, kad keliauti tenka nemažai. Savo laimei ar
gėdai turiu prisipažinti, jog to vadinamojo kultūrinio šoko man taip ir neteko
patirti – na, jei nelaikysime juo artimos pažinties su amerikietiško „šlamštmaisčio“
ypatumais. Bet čia jau veikiau ne kultūrinis, o gastronominis šokas – kurį
anuomet gan greit išsprendžiau, atradęs Amerikos prekybos centruose amonitų
(angl.
Amish)
bendruomenės produkciją – beveik lietuviškai kvepiančias
dešras ir kumpius. Tiesa, be incidentų neapsiėjo – kol nebuvau aptikęs
išganingųjų amonitų, spėjau iškrėsti kvailystę, amerikietiškos gamybos dešrelę
pabandęs iškepti mikrobangėje. Dešrelė buvo tokia gan savotiška, visa prikimšta
kažkokios keistos konsistencijos, įtartinai primenančios smulkiai sugromuliuotą
popierių. Nusprendęs nepaklausyti blogų nuojautų, įgrūdau dešrelę į mikrobangę.
Po akimirkos iš jos ėmė veržtis dūmai – dešrelė plykstelėjo, užsiliepsnojo ir
sudegė nelyg pagoniška auka ant aukuro. Negana to, man lakstant po virtuvę ir rankomis
vaikant dūmų kamuolius, įsijungė gaisro signalizacija, ir visas daugiaaukštis
universiteto viešbutis buvo tvarkingai evakuotas į gatvę. Britų rašytojas
šokinėjo ant vienos kojos, visas varvantis, vien su vonios rankšluosčiu ant klubų,
bandydamas sušilti, ir visai nebritiškai keikėsi, o aš bendravau su dvimetriniu
gaisrininkų vadu, kuriam beviltiškai bandžiau išaiškinti, jog čia visai ne
gaisras, o tik mano dešrelė. Iki šiol labai abejoju, ar buvau teisingai
suprastas.

Gerokai vėliau, parskridęs iš JAV į Kopenhagos oro uostą,
gerdamas tikrą gerą – ką ten gerą, tiesiog puikią, palyginus su amerikietiška
! – kavą ir – na taip, rūkydamas cigaretę, aš pirmąkart
gyvenime pasijutau sugrįžęs namo – į Europą. Kurioje joks kultūrinis šokas tiesiog
nebegali ištikti.

Ir žiauriai suklydau: kultūrinis šokas mane ištiko.
Praėjus vos gerai valandai. Vilniuje, kai įsėdau į taksi automobilį, kurio
vairuotojas man visą kelią gyrėsi, kaip pigiai įsigijo automobilinį kompaktinių
plokštelių grotuvą. Ir geros firmos, ir „nenudrožtas“, beveik visai kaip
naujas; tiesa, reiks ten kažką perkoduoti ar nulaužti, bet Vitalikas iš garažų
turi auksines rankas, taigi jokių problemų. Žinoma, vogtas tas grotuvėlis, bet
kam svarbu – užtat beveik visai naujas, ir už tokią kainą
!

Laikai pasikeitė – dabar iš oro uosto keleivius veža
kostiumuoti taksi vairuotojai. Bet papročiai šalyje tie patys – ore tebetvyro
kažkas agresyvaus ir kriminogeninio.

Žinoma, visi iki vieno didmiesčiai yra ir agresyvūs, ir
kriminogeniniai. Tačiau palyginus kad ir tą pačią Kopenhagą, iš kurios neseniai
grįžau, su mūsų miestais, rezultatas tikrai ne mūsų naudai. Jautresnis pajunta
iškart, vos atvykęs: tos ore tvyrančios agresijos ten nėra.

Ten visai ne gėda būti neturtingu. Ir turtingu – ne gėda.
Jei tau norisi, gali nusipirkti prašmatnų dviratį už automobilio kainą, ir
važinėti į darbą. Arba įsigyti galudienį automobilį už dviračio kainą – tavo
reikalas, kaip tu gyveni, niekas nesižvalgo į kaimynus ir nebado pirštais.
Skirtybių ir spalvų tiek daug, kad nori nenori tenka išmokti gyventi kartu,
kitų nekliudant. Aišku, ne idilė, kur jau ten – didmiestis yra didmiestis. Čia
ir riaušės, neseniai nusiaubusios Kopenhagą (prasidėjusios, beje, nuo menkos
kibirkštėlės – policininkas nušovė vieno Kristianijos, Kopenhagos centre jau
dešimtmečius gyvuojančios alternatyvininkų komunos, gyventojo šunį), čia ir
vagystės, ir puikiai mums pažįstami „antpirštininkų“ sukčiavimai, ir
girtuokliai, ir benamiai. Bet čia – ir privati laivybos kompanija, paskyrusi
keturis milijardus kronų ir pastačiusi miestui naują Operos teatrą. O
kažkadaise – ir Andersenas, parašęs čia ne tik „Undinėlę“, bet ir savąjį „Vandens
lašą“. Gal pamenat iš vaikystės? Tai istorija apie mažą vandens lašelį, kuriame
senas mokslininkas pro mikroskopą įžiūri daugybę keistų būtybių – ištisą
didmiestį. Ir visos tos būtybės – viena už kitą piktesnė. Kažkodėl, be jokios
priežasties, jos daro viską, kad tik kitai būtybei būtų kuo blogiau. „Žiūrėk
tik, jo viena koja ilgesnė už kitą
! Tad nukąskime ją visai!

Net keista – kad taip seniai, ir visai ne pas mus,
Lietuvoje, parašyta.

Rodyk draugams

Šnekesiai



Poetą G.Grajauską įkvepia ir amžinas vaikiškumas


Ramūnas Gerbutavičius
(”Lietuvos rytas”)

2008-06-28 12:37

Perskaityti naują Gintaro Grajausko
knygą „Eilėraščiai savo kailiu“ (LRS leidykla) būtina net tiems, kurie ne itin
mėgsta poeziją. Ne tik todėl, kad tai viena geriausių pastarojo meto poezijos
knygų.

Skaitytojus ši knyga turėtų
sudominti ir dėl to, kad daugelis G.Grajausko eilėraščių turi ir siužetą, ir
pagrindinį herojų.

Be to, jo ironiški kūriniai
skaitytojams sukelia ir šypseną, nors dažnai kalba ir apie skausmą, ir apie
kančią.

Su G.Grajausku kalbėjomės apie jo
eilėraščių savybes, gyvenimą pajūryje ir pomėgį muzikuoti.

- Naują knygą pavadinote
„Eilėraščiai savo kailiu“.

Gal pabandykime pasvarstyti, koks gi
tas poeto kailis – švelnus, spygliuotas ar slidus kaip žuvies?

- Koks eilėraščių kailis, gal
lengviau įsivaizduoti. Jis kiek panašus į knygos viršelį, kuris man kažkodėl
primena tokius beplaukius katinus – sfinksus. Lyg katinas, lyg jau ir nebe. Ir
gražus, ir keliantis šiurpą vienu metu.

Dėl poetų kailių sunkiau, labai jau
visokių jų yra – ir dygliuotų, ir puošniai žvilgančių sabalų. Poetas apskritai
turėtų būti tarsi be odos, visais atvirais nervais jaučiantis menkiausią vėjo
gūsį – kaip ta raudona „Mazda“ iš vieno eilėraščio.

- Man poetą šiuolaikiniame pasaulyje
puikiai apibūdina vienas eilėraštis iš naujos jūsų knygos – „Simonas,
stulpininkas“. Personažas sėdi sau ant aukštosios įtampos linijos, jausdamas 10
tūkst. voltų srovę po subine, ir skaito knygeles.

Tikras poetas irgi sau rašo
eilėraščius, nepaisydamas jokių šiuolaikinio gyvenimo srovių. Ar sutinkate?

- Bet kuriuo atveju svarbiausia yra
tas sroves jausti – tuos 10 tūkstančių voltų, ant kurių visi be išimties
sėdime. Kai kurie to nejaučia – bent jau kol viskas gerai su izoliatoriais.

O kiti jaučia ir panikuoja iki
priepuolių, geria ir žudosi. Tretieji, stulpininkai, jaučia ir ramiausiai sau
skaito knygeles arba rašo eilėraščius.

Dar kiti – vagia elektrą. Kur
energetika, ten visada tiršta tiekėjų, skirstytojų ir vartotojų.

- Vis dėlto kokios gyvenimo srovės,
jeigu taip galima pasakyti, labiausiai prisideda prie eilėraščio atsiradimo, jo
temų?

- Labiausiai ir prisideda ta
didžioji, magistralinė srovė. Tie 10 tūkst. voltų. Ten apskritai – vieni
eilėraščiai. Tik imk ir neškis, jei nebaisu prisiliesti.

- Įdomiausia, kad jūsų eilėraščius,
skirtingai nei daugelio kitų lietuvių poetų, nesunku papasakoti, nors norint pajusti,
apie ką jie, reikia turėti ir jautrią sielą. Jie siužetiniai, nors ir
neproziški.

Ar sąmoningai to siekiate? Kodėl?

- Sąmoningai to nesiekiu – tiesiog
rašau apie tai, kas man įdomiausia savo ir kitų buvime.

Taip ir atsiranda tokie mažyčiai epai – be didelių herojų,
be įspūdingų žygdarbių, bet su nuolatine, kasdiene egzistencine heroika.

Rašau apie šiuolaikinį Heraklį – paprastą ir jokiomis
išskirtinėmis galiomis neapdovanotą žmogų, nemokantį pakreipti upių vagų į
Augėjo arklides ir todėl pasmerktą iki pat mirties mėžti jas įprastu būdu,
savomis rankomis.

Tai irgi žygdarbis – nepastebimas, neišvaizdus ir
nefotogeniškas, tačiau neretai pranokstantis tiek paties antikinio Heraklio,
tiek ir Sizifo pastangas.

- Kita jūsų eilėraščių savybė – jie tarsi turi pagrindinio
personažo užuomazgą, nesvarbu, ar tai būtų žurnalistė, ar artistas.

Šiaip ar taip, tie visi personažai galiausiai tarsi
paliudija vieno asmens – šiuolaikinio žmogaus – jauseną. Kodėl jums patinka
tarsi iš kitos pusės pažvelgti į įvairiausius lyg ir įprastus personažus?

- Kiekvienam žmogui gyvenime yra nors kartą tekę išgyventi
eilėraštį ir net jį pajusti.

Tiktai ne kiekvienas turi jėgų, laiko, gebėjimo jį užrašyti.

O aš kartais imu ir užrašau – man įdomu žmonės. Įdomu jų
slaptos baimės, tyli neviltis, maži džiaugsmai ir amžinas – iki mirties –
vaikiškumas.

Visų įdomiausia – tos mažytės detalės, netikėtai
atveriančios visą tikrąją jų egzistenciją, apie kurią kartais net jie patys
tikriausiai nieko nežino.

- Dažnas jūsų eilėraštis priverčia šyptelėti. Ar tik ne dėl
to, kad, kaip pastaruoju metu įprasta sakyti, šiuolaikiniam skaitytojui
neįmanoma ką nors pasakyti be ironijos?

Kodėl spjovėte į lietuvių poetinei tradicijai būdingą
skausmingumą, kančią, nekrofiliją?

- Ne dėl to, ne dėl to. Pasakyti galima visaip, daugybe
būdų. Ir kalbėti apie skausmą ir kančią galima visaip, tikrai nebūtina
baisingai rėkti ir aimanuoti.

Kaip W.Shakespeare’o dramose – viskas, kas visų svarbiausia,
ne išrėkiama, o išsakoma pašnibždomis, išdaužiama pro sukąstus dantis.

Tiesa, „Eilėraščiuose mano kailiu“ yra nemažai ir skausmo,
ir kančios. Tik tai neafišuojama, tuo nemojuojama virš galvos tarsi kruvinomis
vėliavomis.

Turintiems poetinę klausą – net nebūtinai absoliučią – visai
gana ir to išsakymo pašnibždomis. Per akis. O neturintiems net riaumojimas į
ausį nepadės.

- Gal galėtumėte išvardyti gyvenimo Klaipėdoje privalumus ir
trūkumus kūrybine prasme?

- Privalumai: toli nuo Vilniaus. Trūkumai: toli nuo
Vilniaus.

- Viename interviu sakėte, kad poezija – galbūt vienintelis
būdas susikalbėti. Kas tuomet yra muzika?

- Gal muzika tada – vienintelis būdas susiklausyti? O kai
gerai susiklausai, kuo puikiausiai susikalbi be jokių žodžių. Aš patyriau tokį
susikalbėjimą grodamas su „Kontrabanda“.

Nuostabi patirtis – tas visiško bendrumo pojūtis, jausmas,
kad visi patekome į tą pačią bendrą tėkmę ir kuri neša mus teisinga linkme.

„Draivas“ – ekstazė be narkotikų. Sudėtinga apie tai
pasakoti – verčiau nors kartą gyvenime tai pajusti pačiam.

- Kas jums atrodo svarbiausia – gyventi, rašyti ar
muzikuoti?

- Gyventi, be abejo. Šitas procesas – be konkurencijos.

Jis apima viską, urmu. Ir tuos tris banginius, ant kurių
stovi visas mano pasaulis – būti, rašyti, groti.

Rodyk draugams

Didysis Ivano Ivanovičiaus planas


Mūsų didžioji kaimynė Rusija visada turėjo gudragalvių
strategų, modeliuojančių šalies ateitį daugybei metų į priekį.

Prisiminkime kad ir garsųjį proletariato vadą Leniną, savo
oracijomis apie darbininkų ir valstiečių valstybę, kurioje nėra išnaudotojų
klasės, taip užhipnotizavusį pasaulį, kad šis ilgą laiką net nepastebėjo, jog
jam tiesiog po nosimi kuriama klasikinė imperija su klasikiniu tikslu – valdyti
visą pasaulį. Mitu apie laimingą darbo žmonių šalį tikėjo ne tik naivūs
kapitalistinio pasaulio proletarai, bet ir nemenka dalis Vakarų intelektualų.
Propagandinė sovietų mašina veikė be priekaištų.

Sovietinė sistema žlugo – gal ne tiek dėl savo planinės
ekonomikos, atvedusios „deržavą“ prie bankroto slenksčio, kiek dėl informacinių
technologijų augimo: vis sunkiau darėsi išlaikyti ideologinę „geležinę uždangą“
ir išsaugoti komunistinės teorijos patrauklumą. Sovietų šalies piliečiai vis
aktyviau ėmėsi lyginti siaubingas kapitalizmo ydas su nuostabiais komunizmo
privalumais. Net užkietėjusiems partiniams funkcionieriams darėsi aišku, jog
situacija reikalauja skubių permainų – ir ne kosmetinių, o esminių.

Dabar kiek nuklyskime nuo faktinės medžiagos ir
pabandykime – grynai teoriškai – įsivaizduoti tokį anų laikų strategą. Tebūnie
anoniminį, bet ne mažiau talentingą už savo pirmtaką Vladimirą Iljičių.
Naujasis strategas – patogumo dėlei pavadinkime jį Ivanu Ivanovičiumi – nemiega
naktimis ir sprendžia milžinišką Sovietų sąjungai iškilusią problemą: kaip
vienu metu ir patenkinti liaudį, ištroškusią permainų, ir išlaikyti viską taip,
kaip buvę? Kaip – be revoliucijų ir didelių kraujo praliejimų – pakeisti
susikompromitavusią santvarką, bet išsaugoti valdžią ir galią?

Ivanas Ivanovičius labai gabus. Jis puikiai išmano masių
psichologiją, todėl nelaukdamas neišvengiamai artėjančio liaudies maišto, imasi
priemonių. Jis pats organizuoja revoliuciją
! Kad viskas būtų legalu ir kontroliuojama – o kartu
turėtų ir truputėlį svaiginančio laisvės kvapo galvoms apsukti. Ivanas
Ivanovičius gudrus – apie jokius kopimus ant barikadų nėra net kalbos. Nėra net
paties žodžio revoliucija: savąjį
domestifikuotą žvėrį jis pavadina perestroika.
Ivanui Ivanovičiui netrūksta sarkazmo: juk jis, tiesą sakant, visiškai atvirai
viską ir įvardina, nesislėpdamas. Ne revoliucija, ne pasikeitimas, ne
permainos. Vien „perestroika“ – perstatymas. Persirikiavimas, ir tiek.
Rokiruotė, kaip pasakytų šachmatininkai.

Kol liaudis, gavusi savąją adrenalino dozę, aiškinasi
negirdėtų žodžių „perestroika“ bei „glasnost“ prasmę ir ribas, Ivanas
Ivanovičius imasi tikrojo, pagrindinio darbo: legalizavimosi. Dūmų uždanga
paleista, niekas ir nepastebi, kaip buvę partiniai funkcionieriai, didieji
išnaudotojiško kapitalizmo demaskuotojai pavirsta pirmųjų kooperatyvų
direktoriais. Bankų sąskaitose pirmyn atgal neįtikėtinu greičiu migruoja
mįslingai didelės pinigų sumos – na, čia mūsų Ivanas Ivanovičius akivaizdžiai pernelyg
galvos nesuko, tiesiog pasiskolino seną metodą iš prieškario Čikagos
gangsterių. Vyksta elementarus partinių pinigų plovimas, nieko įdomaus.
Legalizavimas, ir tiek.

Ir štai – pirmoji plano dalis įgyvendinta: valdžia ir
galia išsaugotos. Pinigai privačiose sąskaitose, komunistai sėkmingai baigė
profesinio tobulinimosi kursus ir tapo klestinčiais buržujais. Kiek sunkiau su
antrąja plano dalimi – liaudis, atrodo, pamažu pradeda kažką įtarti. Ivanas
Ivanovičius reaguoja žaibiškai: kaltę dėl skurdo ir chaoso suvertęs minkštakūniui
šalies valdovui, skubiai iškelia savąjį lyderį, kuriam lemta tapti griežtu ir
teisingu, tačiau visų mylimu nacijos tėvu. Kad būtų įtikinamiau, Ivanas
Ivanovičius pasodina už grotų keletą nepaklusnių milijonierių. Liaudis sužavėta
! Lieka smulkmenos: surasti apmulkintai liaudžiai priešą,
atpirkimo ožį – tai „liberastai, sužlugdę šalį“ viduje, ir visa Vakarų
demokratija išorėje. Charizmatinis lyderis kaip tik tuo metu prabyla apie naują
- ypatingą ir nepakartojimą, niekur kitur pasaulyje neaptinkamą šalies demokratijos
formą. Vokietijos kancleris baigia kadenciją ir įsidarbina „Gazprome“. Darbo žmonių
pageidavimu sugrįžta senasis Sovietų himnas – bet su naujais žodžiais. Partijų
daug, bet visos balsuoja taip, kaip reikia. Neonu švyti kapitalizmas – bet
valdžioje senoji „geležinė gvardija“.

Štai dabar Ivanas Ivanovičius gali lengviau atsipūsti –
jo tikslas pasiektas. Reikia pripažinti, jis iš tiesų puikus strategas: taip iš
esmės viską pakeisti, kad niekas iš esmės nepasikeistų, sugeba tik didieji
meistrai.

Rodyk draugams

Fanatikai moderniame pasaulyje


Visuomenėje
priimta smerkti ir vainoti skeptikus, abejojančius ar net drįstančius nesutikti
su minios priimtu požiūriu į vieną ar kitą reiškinį. Tokie nenaudėliai kaip mat
apkaltinami cinizmu, išpuikimu ar dar baisesnėmis nuodėmėmis.

Tačiau
ne jie tikrieji visuomenės priešai: daug pavojingesni aplinkiniams (o ir
patiems sau) yra paprastieji vulgarieji fanatikai – žmonės, savo egzistenciją
tapatinantys su įsitvirtinusiomis dogmomis ir šventai įsitikinę, jog jų
gyvenimo būdas bei suvokimas yra vieninteliai teisingi. Tokių daugybė –
pradedant nuo talibų fundamentalistų ir baigiant paprastuoju lietuviškuoju
neišmanėliu.

Visus
juos sieja bendras bruožas – nepagydoma visažinystė. Į bet kokį klausimą jie
turi iš anksto paruoštą atsakymą: talibai jums atsakys citata iš Korano,
radikalūs kairieji remsis Marksu ar Trockiu, anarchistai mojuos Chomskiu ar
Kropotkinu, neonaciai cituos jų mylimą Adolfėlį arba mintinai padeklamuos
Davido Lane‘o „14 žodžių“.

Su
bet kurios rūšies fanatikais susikalbėti neįmanoma – jie aklinai užsidarę
hermetiškoje savo „idealų“ dėžutėje, ir bet koks dialogas akimirksniu virsta
dviem monologais. Jei ne muštynėmis.

Fanatikai
tiki, jog jie vieninteliai išmano tikrąją realybę, ir visą savo pasaulėžiūrėlės
sistemėlę formuoja teigimo – neigimo principu. Visa, kas tinka į jų sistemą –
pripažįstama; kas netinka (ir verčia suabejoti savosios sistemos tobulumu) –
automatiškai atmetama. Jų realybė itin paprasta: čia viskas arba balta, arba
juoda, be niuansų ir atspalvių. Rasizmas – itin vaizdinga tokios (ne)mąstymo
sistemos iliustracija.

Nesigilinant
į ideologinius skirtumus, pagrindinis fanatiko pasaulėžiūros bruožas yra
neapeliacinis teigimas, jog jo asmeninis realybės modelis yra vienintelis
teisingas. Visi kiti – klaidingi, kvaili ir niekam tikę. Manoji religija –
vienintelė tikra, visos kitos – paklydimai ir nesąmonės, o jas išpažįstantys
vien dėl to urmu keliaus į pragarą. Mano dvasingumas – vienintelis iš tiesų
dvasingas ir gilus, visi kiti – nedvasingi ir seklūs (kaip čia neprisiminsi
vieno personažo iš Samuelio Shemo knygos „Vargo kalnas“, kuris pašnekovui
replikavo: „Manai, kad žmonės yra lyg nevienodo gylio skylės, ir kuo jos
gilesnės, tuo geriau?“).

Vienas spalvingiausių šiuolaikinės Amerikos mąstytojų Robertas Antonas Wilsonas, knygos
„Kvantinė psichologija“ autorius, žmogiškąjį realybės suvokimą apibrėžia sąvoka
„realybės tuneliai“. Žmogus negali pažinti jokios absoliučios tikrovės – vien
mažytę jos dalį. Ir net ne tikrosios realybės, o vien jos įspaudo, mažytės
žemėlapio skiautės, kurį pats ir sukuria, naudodamasis nuosavais jutimo
instrumentais bei dar vaikystėje susiformavusiais atpažinimo kodais. Kiekvienas
mūsų gyvena tokiame savo paties susikurtame realybės tunelyje. Tai suvokiant,
teigti, jog vienas realybės tunelis yra teisingesnis už kitą, yra lygiai taip
pat absurdiška kaip teigti, jog plaktukas yra teisingesnis už reples – jie
tiesiog skirtingi, ir tiek.

Štai neonaciui
skaičius „88“ reiškia užšifruotą pasisveikinimą „Heil Hitler“ („h“ yra
aštuntoji abėcėlės raidė). Bet jis labai nustebtų, savuoju būdu pasisveikinęs
su radistu ir sulaukęs kiek neadekvačios reakcijos. Nustebtų ir radistas – mat
jo naudojamame Morzės kode „88“ reiškia „myliu ir bučiuoju“.

Beje,
grįžtant prie to paties Adolfo Hitlerio: būtent jam priklauso frazės „minia yra
moteris, ji trokšta lyderio vyro“ autorystė. Kas šio teiginio potekstėje? Visų
pirma, užkoduotas pranešimas apie tai, kad lyderis yra gudrus sukčius, juodųjų
technologijų specialistas, išmanantis minios silpnybes bei slaptus geidulius ir
mokantis jais pasinaudoti. Antroji žinia – apie tai, kad  minia pasąmoningai trokšta būti kaip
reikiant… Hm… Na, sakykim, pamylėta. Taip ir gimsta fanatikai.

Šioje
vietoje labai derėtų prisiminti dėdulę Freudą, visur ir visame įžvelgusį
vadinamąjį latentinį – užslėptą, neišreikštą veiksmu homoseksualizmą. Ar tik ne
čia ir slypi didysis fanatizmo žavesys?

Rodyk draugams

Apie regėjimo ypatumus


Kai
mėginu apčiuopti dabarties laiko dvasią – kaip sakytų vokiečiai, Zeitgeist – visąlaik pajuntu: kažkas
trukdo sufokusuoti žvilgsnį ir pajusti vieningą visumą. Akyse dvejinasi, lyg po
gero baliaus. Ir kaltos čia anaiptol ne kokios geografinės platybės, kuriose
pasiklysta žvilgsnis, ar šalyje gyvenančių genčių margumynai – kur jau ten,
esame maža valstybė, o ir jos gyventojai ypatingais skirtumais nepasižymi. Šitą
susidvejinimą lemia visai kiti dalykai. Visų pirma – toks, sakyčiau, kiek
šizofreniškas formos ir turinio neatitikimas.

Išoriškai
vis labiau panėšėjame į Senąją Europą. Kavinėse neberūkome, rūšiuojame šiukšles.
Rūpinamės ekologija. Pramokome užmaukšlinti šunims antsnukius ir nešikinti
(pardon
!) jų viduryje tako. Visi, važinėjantys dviračiais, netolimoje ateityje privalės dėvėti šalmus (nors, kaip sako
baikeriai, šalmas yra skirtas vien tam, kad smegenys neaptaškytų praeivių).
Šiaip ar taip, mūsų gyvenime akivaizdžiai atsiranda vis daugiau kasdienės tvarkos,
reglamentuotos įstatymų. Grįžtame Europon – nors negera nuojauta kužda, jog
visos šitos mechaniškai importuotos taisyklės sukurtos tarsi ne mums, tarsi
visai kitokiems žmonėms. Žinoma, kai kurie iš mūsų bando tų taisyklių
sąžiningai laikytis – kad ir formaliai, tikėdamiesi, jog palaipsniui
europietiškasis gyvenimo būdas įaugs į kraują. Šlovė ir pagarba jiems; tačiau
didžioji dalis vis dar tebegyvena įprastoje „azijatčinoje“, kaip kažkadaise šį
egzistencijos stilių įvardino Čechovas. Užtenka išeiti iš tvaskančio prekybos
centro (tokių centrų, beje, mums gali pavydėti ne tik visa Europa, bet ir
Amerika – jei tik yra prasmė to pavydėti) ir įlipti į „mikriuką“, kurio
skustagalvis vairuotojas maloningai transliuoja pagarbiai nuščiuvusiems
klausytojams vadinamųjų „blatnųjų“ – kalinių muzikos koncertą, kad pajustum,
kaip staiga panyri į visai kitą, Briuseliui nedemonstruojamą erdvę. Kurioje
nusispjaut ir į visas – naujas bei senas – bendrabūvio taisykles, ir į
aplinkinius, ir į pačią Europą su visais briuseliais. Ji iki čia dar neatėjo –
ir vargu ar kada ateis.

Va
šitos dvi skirtingos erdvės – oficialioji europinė ir kasdieninė buitinė – ir
sukelia tą šizofrenišką susidvejinimo efektą. Kasdien jos vis labiau
atsiskiria, vis labiau kontrastuoja: jei nori aprėpti jas abi iš karto,
rizikuoji sužvairėti. Keista slinktis: kuo daugiau išorinės tvarkos, tuo
daugiau vidinio chaoso. Kuo daugiau kalbų apie kultūrą – tuo mažiau kultūros.
Kuo daugiau kalbų apie demokratiją, tuo įžūlesnis išnaudojimas. Kuo daugiau
kalbų apie toleranciją – tuo daugiau neapykantos. Sąrašas begalinis.

Gal
šitie dalykai kaip nors susiję? Gal vyksta kokia pasąmoninė atmetimo reakcija –
jaučiant, jog iš tiesų keičiasi tik forma, o turinys lieka tas pats, iki
skausmo žinomas; ir tas neatitikimas, tas melas didėja kasdien, nes darosi vis
akivaizdesnis?

Tai
čia didmiesčiuose – o kas vyksta miesteliuose ir kaimeliuose, kur grįžimą
Europon liudija tik dėvėtų rūbų turgeliai?

Kokia
dar Europa: va kai Lietuvos kaimas niekuo nesiskirs nuo Belgijos kaimo, tada ir
bus Europa.

Bet
valdžiai, matyt, nuo šito susidvejinimo nei galva svaigsta, nei žvairumas
gresia. Seniai įtariau, kad jie, gudročiai, mus valdo senu girtuoklių metodu:
tiesiog užmerkdami vieną nereikalingą akį.

Nors
ko norėt, kita vertus; dar senoliai sakė, jog aklų šalyje ir vienakis –
karalius.

Rodyk draugams

Devintoji „Didžiojo aštuoneto“ valstybė


Taip,
iš tiesų: yra tokia paslaptinga geografiškai neegzistuojanti teritorija,
daranti pasauliui ne mažesnę įtaką nei galingųjų valstybių „Didysis
aštuonetas“. 2005-aisiais metais šios šalies gyventojų skaičius viršijo
milijardą. Joje savo būstą turi ir kas trečias lietuvis.

Ši
teritorija nepažymėta pasaulio žemėlapiuose ir egzistuoja tik virtualiai – tai
internetas. Tinklas, jungiantis viso pasaulio kompiuterių vartotojus.

2005-ieji
metai internetui buvo esminių permainų metai: būtent tuomet išaugusi duomenų
perdavimo sparta leido suklestėti naujosios kartos internetui – vadinamajam Web
2.0. Viena po kitos ėmė dygti interaktyvios internetinės bendruomenės, į kurias
susibūrė panašių interesų žmonės. Dabar tokių bendruomenių – nesuskaičiuojama
daugybė, o vartotojų skaičius populiariausiose perkopė šimtą milijonų.
Atsiradusios kaip mažytės bendruomenės, neįpareigojantys žaidimai, draugų
rateliai, šiuo metu jos įkainojamos penkiais ir daugiau milijardais dolerių.

Būtent
nuo šių bendruomenių, vadinamųjų socialinių tinklų (social networks) ir
prasidėjo didžiosios permainos, kurių ženklai vis ryškesni visame pasaulyje.

Vadinamieji
„blogai“ (lietuviškai verčiama „interneto dienoraščiai“, bet tiksliau būtų
–internetiniai autoriniai laikraščiai) priverčia keisti pasaulinių spaudos
magnatų veiklos strategiją. Vis daugiau didžiųjų dienraščių internete platinama
nemokamai. Internetiniai radijai ir televizijos ima lenkti „realiuosius“ savo giminaičius.
Populiarus ir Lietuvoje rašytojas Paulo Coelho pats asmeniškai nemokamai
platina savo knygų elektronines versijas vienoje didžiausių keitimosi bylomis
sistemų. Garsi grupė „Radiohead“ savo naująjį albumą platina internete,
leisdama pirkėjui pačiam nusistatyti albumo kainą. Muzikinės industrijos
gigantai stveriasi už galvų – vis daugiau garsių atlikėjų atsisako jų paslaugų
kaip nebereikalingų, nuostoliai auga kasdien.

Panašu,
kad kertinė verslo visuomenės propaganda – jog kiekvieno žmogaus pagrindinis
gyvenimo tikslas yra žūt būt praturtėti ir tapti milijonieriumi – pradeda
strigti ir nebeveikti. Vis daugiau žmonių patylom atsisako žaisti pagal šitas
masinio vartojimo taisykles, sukurtas paskatinti darbuotojų motyvacijai, ir
tampa atsiskyrusių mikrobendruomenių nariais. Žinoma, tai nėra koks radikalus
išėjimas į dykumas kaip ankstyvojoje krikščionybėje – išoriškai jie lieka ten pat
ir tokie patys. Dirba savo įprastus darbus, kai kurie net kyla karjeros
laiptais – tiesiog dėl savo asmeninių gabumų, o ne dėl poreikio aukoti savo
gyvenimą, kad uždirbtum milijoną. Visgi šitoje Aukso veršį šlovinančioje
visuomenėje tai atrodo ganėtinai radikalu ir net revoliucinga.

Panašūs
procesai vyksta ir čia, Lietuvoje. Štai Andrius Mamontovas, su savąja „LT
United“ ne per seniausiai subtiliai ir stilingai išsityčiojęs iš „popso“
industrijos pačioje jos irštvoje – sacharininėje „Eurovizijoje“, išleido
naująjį albumą iškalbingu pavadinimu „Geltona. Žalia. Raudona“. Tai atviras
pilietinis manifestas; revoliucingiausias albumas nuo senosios „Anties“ laikų.
Atvirai kviečiantis ant barikadų – jei ne tikrų, tai bent jau tų, asmeninių ar
virtualiųjų.

Ir
štai reakcija: lietuviškame socialiniame tinkle „Frype“ Mamontovas ir jo
naujasis albumas gerbėjų skaičiumi 2-3 kartus (
!) lenkia visas televizijos išpumpuotas
„popžvaigždes“. Ką ten Mamontovas, jei net grupės, grojančios specifinę muziką,
skirtą gana siauram klausytojų ratui, gerbėjų skaičiumi lietuviškame „Frype“
lenkia ne vieną „popso“ princą ar princesę – jau nekalbant apie tarptautinį
„MySpace“, kur šitas pranašumas išauga iki keleto kartų… Tokie lyg ir
netikėti reitingavimai taip radikaliai skiriasi nuo lietuviškų televizijų bei
radijų peršamų „formatų“, jog darosi net nejauku: kažkas, matyt, prarado ir
nuojautą, ir realybės suvokimą. Arba gal paprasčiausiai nenori tos realybės
pripažinti – nes kol kas vis dar įmanoma uždirbti „greitus pinigus“
aptarnaujant tuos neišrankiausius publikos, dar tebespoksančios į
nesibaigiančius lietuviškus „freak-show“ (apytiksliai – „išsigimėlių paradas“),
likučius.

Laikai
keičiasi. „Didžiajame aštuonete“ vis labiau aiškėja devintoji valstybė – be
teritorijos ir pilietybės, tačiau jau pradedanti mokyti pasaulį savųjų
taisyklių. Akivaizdu, jog stovime ant milžiniškų permainų slenksčio.

Rodyk draugams