BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tai kaip mes gyvename?

“Labas, kaip gyveni”, sveikinasi bičiulis. „Ačiū,
visai gerai“, – didvyriškai atsakau. Ir šypsausi, tokia kreivoka
šypsena. Abu šypsomės.

Iš tiesų – kaip mes gyvename? Ogi dievai žino. Kainos
kaip Europoje, atlyginimai kaip Afrikoje, o va gyvename, ir viskas. Per
kažkokį stebuklą.

Jausmas toks, lyg visi urmu būtų sumesti į vandenį – kad
išmoktų plaukti arba visai nuskęstų. Keisčiausia, jog dauguma nei
skęsta, nei plaukia, tiesiog kapanojasi iš paskutiniųjų. Tokių
daugiausia – tiršta kaip sriuboje, vanduo savaime užverda nuo to
masinio kapanojimosi, net kaitinti nereikia.

O tie kiti, kurie išplaukė? Ką tie žmonės veikia su ta savo daugybe pinigų?

Tiesą sakant – tą patį, ką ir visi likusieji. Gyvena, gyvena, kol numiršta. Na, gal papramogauja įvairiau ir prašmatniau.

Ko jau ko, bet pramogų mums netrūksta. Net ir skurdžiai
turi savo nuosavą pramogų altorėlį – televizorių. Televizorius
stengiasi iš paskutiniųjų: linksmina ir smagina, rodo dešimtukus,
realybės šou ir eurovizijas.

Specialiai mums, žiūrėtojams ir spoksotojams, ieško
vaiduoklių, ekstremalų ir Minedo antrininkų. Viskas tobulai gražu,
viskas spalvota, viskas žvilga. Visi linksminasi – iki isterijos.
Pramogų pramonė. Visa šalis pamažu tampa kažkokia… pramogine.

Ir tas blizgesys staiga pradeda kažką nejaukiai priminti. Pamišėlio akių žvilgėjimą?

A, ne, prisiminiau: konkistadorai. Sena istorija, kažkada
nutikusi Amerikoje: veidrodėliai mainais į indėnų auksą. Tuomet naivius
čiabuvius irgi įkalbinėjo, jog daiktas tuo vertingesnis, kuo labiau
blizga.

Ar tik nebus šita tezė tapusi kertiniu Vakarų civilizacijos akmeniu?

Kuo tai baigėsi indėnams, visi puikiai žinome:
rezervatais. Į juos suvaryti indėnai turėjo daug gražaus laiko
pasidžiaugti žvilgančiais veidrodėliais. Gal net įsižiūrėti į savo
atvaizdą veidrodžio šukėje, ir, šį bei tą suvokus, mažumėlę parausti.
Žinoma, jei raudonodžiai turi savybę parausti iš gėdos.

Na taip, sakysite – bet juk televizija ne tik pramogomis
užsiima, ji dar ir informuoja. Teisybė – tik ta vertinga informacija
kaipmat nuskęsta burbuliuojančiame kičo sraute. Galima mėnesių mėnesius
spoksoti į televizorių ir nesulaukti nei menkiausio ženklo, nei
menkiausios užuominos apie tai, kaip mes iš tiesų gyvename. Ką mes
veikiame, ką galvojame, ir kodėl mes tokie.

Radau stalčiuje lapeliūkštį su keletu savo kažkada
užsirašytų patarlių – jos, kad ir netiesiogiai, pasako apie žmogiškąjį
buvimą daugiau nei ištisos egzistencinės studijos.

Neiškęsiu nepacitavęs – smagi man šita amžių išmintis,
taip plačiai išsibarsčiusi po pasaulį. Ir labai šiuolaikiška,
nepraradusi aktualumo.

„Geriau būti suskilusiu brangakmeniu, nei sveika čerpe.“ (Kinai)

„Alachu pasikliauk, bet ir kupranugarį pririšk.“ (Arabai)

„Jei jau ryti kiaulieną, tai kad taukai per barzdą varvėtų“. (Žydai)

„Triukšmo daug, o vilnos maža – pasakė velnias, pešdamas katę.“ (Suomiai)

Taigi – kaip mes gyvename? Gerai gyvename, ką čia ir
bepridursi. Linksmai. Šypsomės vis – beveik herojiškai. Kaip ir dera
pramogų šalyje, gyvename gerai.

Tik va tas keistas, nesiliaujantis, kafkiškas jausmas:
lyg liptum ant ešafoto, o kažkas tau su mandagia liokajiška šypsena
šnabždėtų – mielas pone, tik nepamirškite nusiblizginti batų.

Svarbiausia, kad gerai žvilgėtų.

Rodyk draugams

Kaip gyvena rašytojai


Visąlaik šiek
tiek stebėjausi žmonėmis, svajojančiais būti rašytojais. Keista, bet net šiais
technokratiniais laikais tokių pilna – berods net nemažėja. Kiek teko
pastebėti, dauguma jų neturi nė menkiausių duomenų literatūrai – bet juk tam ir
yra svajonės. Kaip vaikystėje – kai svajojama būti kosmonautais, gaisrininkais
ir balerinomis.

Būti ar nebūti
rašytoju, lemia pati prigimtis. Kaip kad žmogų, kuris sutvertas būti vagimi,
galima pažinti iš rankų (tiesa, ne visi jie pasiduoda lemties balsui – kai
kurie tampa labai neblogais pianistais), taip ir rašytoją nesunku atpažinti iš
žvilgsnio. Nebūtinai ypatingai mąslaus ar svajingo – čia tik standartinė
romantinė klišė. Rašytojas gali žvelgti visaip – išdidžiai, atsainiai, įžūliai,
iš padilbų – bet jei sutiksite žmogų, kuris žiūri į jus ir pasaulį tarsi pro
apverstą žiūroną, kurio žvilgsnis vienu metu ir nuostabiai įsigilinęs, ir
siaubingai atsitolinęs, neabejokite: tai rašytojas. Ir visai nesvarbu, jog jis
dirba buhalteriu ir gyvenime nėra parašęs nė eilutės. Rašytojas – ne amatas, o
buvimo būdas. Gal net atskira gyvybės forma.

Rašytojo
gyvenime pats rašymo procesas užima komiškai menką dalį – tad jei iš tiesų
svajojate būti rašytoju, nusiteikite, jog aplinkinių būsite laikomas
nepataisomu tinginiu. Ir tai bus apmaudi netiesa – nes rašytojas dirba nuolat,
beveik nesiliaudamas, be atostogų ir laisvadienių. Net kai kalbasi su kitais,
kai vakarieniauja ar glamonėja žmoną, rašytojas dirba – jo galvoje dėliojasi
keisčiausios struktūros, mezgasi ir aiškėja slaptingi ryšiai, pirmyn atgal zuja
asociacijų virtinės. Rašytojas dirba net miegodamas, sapnuose – jei tik jam
pavyksta suvaldyti tą nesiliaujančią formų laviną, išjungti perkaitusias
smegenis ir užmigti. Jo galvoje nuolat užgimsta ir miršta daugybė paralelinių
pasaulių – todėl jis nuoširdžiai apstulbsta, apkaltintas abejingumu, atitolimu
nuo tikrovės, beširdiškumu ar išpuikimu. Aplinkiniams jis anaiptol ne abejingas
– jis myli juos visus. Nes jie – jo medžiaga ir jo kūriniai. Taip, jis juos
rašo. Tuos savo aplinkinius, pažįstamus ir nepažįstamus. Stebi juos. Klausosi
jų. Būna tarp jų. Net jei labai saugositės, tyčia šnekėsite visiškas banalybes
arba ištisą valandą kalbėsite vien apie tai, kaip šiandien lyja, rašytojas, jei
tik panorės, be vargo sutvers iš to tekstą, kuriame bus visa jūsų biografija su
smulkiausiomis detalėmis. Todėl rašytojais – kaip ir ledkalniais, tornadais,
geizeriais bei kitomis gamtos galybėmis patartina žavėtis iš saugios distancijos.

Kaip ir tie
minėtieji ledkalniai su geizeriais, rašytojai yra gerbiami tol, kol yra
matomumo ribose. Į juos žiūrima, jiems plojama, prie jų fotografuojamasi.
Rašytojams dingus iš regos lauko, jie tampa nepavojingi – tuomet apie juos
galima kalbėti familiariai ar su pašaipia panieka. Taip pasakotojas
susižavėjusių klausytojų akyse tampa visko gyvenime mačiusiu herojumi,
nebojančiu jokių pavojų. Ir iš tiesų - kas tie rašytojai, juk rašyti šiais
laikais moka visi, anoks čia stebuklas.

Šventa teisybė.
Tiesa, būnant rašytoju, vien mokėti rašyti negana. Dar pageidautina turėti ką
pasakyti. Kai kurie rašytojai turi net ir tą dangaus dovaną – ar gal pragaro
prakeiksmą. Nes kai tik visi pastebi, jog rašytojas turi ką pasakyti, kažkodėl
nusprendžia, jog jis turi ką pasakyti bet kada ir bet kuriuo klausimu. Ir
puolasi klausinėti – tiek privačiai, tiek ir oficialiai, žiniasklaidoje.
Kamantinėja apie futbolą, apie udmurtų epą, apie actekų civilizaciją ir Atkinso
dietą. Nes rašytojas privalo žinoti viską – toks „Google“ ir Delfų orakulo
hibridas. Netrukus ateina laikas, kai tas hibridas pradeda kalbėti net ir
nebeklausiamas, grynai iš įpročio. Taip miršta rašytojas ir atsiranda
intelektualas.

Vis dar
svajojate būti rašytoju? Meskite tai iš galvos, rimtai sakau.

Verčiau svajokite
būti gaisrininku – ne taip kenksminga sveikatai, uniformą duoda, o ir pinigai
geresni.

Rodyk draugams

Apie (ne)susikalbėjimą


Neseniai viename Europos didmiesčių teko matyti tokį ne
visai įprastą vaizdą: miesto aikštėje stoviniavo būrelis kurčnebylių – jaunų ir
gyvybingų, vaikinų ir merginų. Aplinkui skubėjo praeiviai, o jie stovėjo sau ir
kalbėjosi – savąja gestų kalba, taip azartiškai, kad iš šalies atrodė, jog
šoka. Praeidamas žvilgtelėjau: ant vieno vaikino striukės nugaros puikavo
užrašas – NOISE (angl. triukšmas).

Kaip susikalba paprasti, normalūs, balsu ir klausa
apdovanoti žmonės? Ar jie apskritai susikalba – gal tik skleidžia, anot fizikų,
„baltąjį triukšmą“? Ar apskritai įmanoma susikalbėti? Kodėl tai, kas vienam
atrodo iki ašarų juokinga, kitam nesukelia nė menkiausių emocijų? Kodėl visgi
dauguma žmonių - skirtingų išsilavinimų, amžiaus, lyties, rasės –  juokiasi iš tų pačių anekdotų? Gal visgi
turime kažką neabejotinai bendro, kokį nors genetinį kodą, leidžiantį
susikalbėti?

Pastabūs žmonės jau seniai perspėjo – kalba apgauna. Tai,
ką mes vadiname pokalbiu, iš esmės tėra du skirtingi monologai – neretai netgi
apie visiškai skirtingus dalykus. Paradoksas, bet abu pokalbio dalyviai tokia
veiksmo eiga dažniausiai lieka visiškai patenkinti ir netgi įsiterpinėja į
vienas kito monologus džiaugsmingomis replikomis „aš irgi lygiai taip manau“,
„tiksliai, kaip pirštu į akį“ ir pan. Labiau įsigilinus – nieko čia keisto. Mes
ne susikalbame, o tiesiog išsikalbame – ir to visai gana, mums palengvėja,
jaučiamės suprasti, o gal net suradę giminingą sielą. Nes žmonės labai vieniši
sutvėrimai.

Iš esmės ne tiek kalba kalta dėl šitų apgavysčių. Kalba
yra pakankamai tikslus instrumentas, bent jau kasdieniam bendravimui jos
preciziškumo gana per akis. Kalti mes patys: mūsų vargšės smegenys tiek
prigrūstos visokių stereotipų, išankstinių nuostatų, patogių supaprastinimų,
kad švariam žodžiui prasimušti iki sąmonės pro tas apnašas beveik neįmanoma.
Kartais tokį ypatingo švarumo ir skvarbos žodį galima aptikti skaitant gerą
poeziją – poezija tiesiog atveria tą lyg ir seniai žinomą žodį iš naujo.

Tačiau tai išimtys – absoliuti dauguma kalbėjimo tėra tas
sarkastiškas užrašas ant kurčnebylio striukės – triukšmas, nuaustas iš
stereotipų ir klaidingų, tačiau nepajudinamai tvirtų įsivaizdavimų. Galbūt vien
jis, tas beveik beprasmis informacinis fonas ir suteikia mums malonumą drauge
juoktis iš tų pačių anekdotų. Galbūt iš to fono netgi sutvertas ir visas mūsų
„žinojimas“, mūsų „gyvenimiškoji išmintis“, mūsų „aš tave suprantu“. Juk,
sąžiningai kalbant, 99 proc. visos informacijos mes priimame asmeniškai netikrindami,
stebėtinai patikliai. Bet negi kaišiosi kiekvienąkart savo nuosavą pirštą į
puodą, kad įsitikintum, ar vanduo jau karštas, skauda juk.

Grįžtant prie anekdotų: kadaise vienas bičiulis pasakojo
tokią istorijėlę – sakyčiau, visai nejuokingą, bet skirtingi žmonės juokiasi iš
labai skirtingų dalykų: filosofas Hegelis guli mirties patale, apsuptas būrio
ištikimų mokytinių. Staiga pakelia galvą nuo pagalvės, pasidairo, beda pirštu į
vieną jų ir sako: „tik vienas žmogus pasaulyje mane suprato“. Po kelių minučių
vėl pakelia galvą ir ištaria paskutiniuosius žodžius: „ir tas manęs nesuprato.“

Reikia gimti filosofu – pageidautina, stoiku – kad
suvoktum ir išdrįstum pripažinti, jog kito žmogaus suprasti neįmanoma. Visa,
kas mums duota – vien pajausti jį, akimirkai – nors ir tai labai nelengva.

O pajutus – ir toliau sėkmingai (ne)susikalbėti, tik
dabar jau puikiai suvokiant, kad tiek kalboje, tiek ir gyvenime tarp „taip“ ir
„ne“ yra visai ne juoda tuštuma, o nesuskaičiuojama daugybė įvairiaspalvių,
žėrinčių, šokančių ir persipinančių „galbūt“.

Rodyk draugams