BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Lojalumas japoniškai


Praėjusį kartą („Didžioji sėkmės paslaptis“) trumpai užsiminiau apie įspūdingus didžiausios internetinės paieškos sistemos „Google“ darbo principus, savotišką naująjį verslo humanizavimą. Šiandien norėčiau pratęsti temą ir persikelti į Japoniją – senų tradicijų, modernių technologijų ir klestinčio verslo šalį.

Reikia pripažinti – tas tobulai sutvarkytą skruzdėlyną primenantis kolektyvizmas vakariečio protui atrodo sunkiai suvokiamas ir net bauginantis. Tačiau atidžiau įsižiūrėjus, tampa aišku, jog ta pati „Google“ savuosius darbo principus sukūrė anaiptol ne tuščioje vietoje. Nieko radikaliai naujo „Google“ nesugalvojo – labai panašiais principais jau seniai vadovaujasi dauguma Japonijos kompanijų – „Toyota“ (viena pradininkių), „Canon“, „Nissan“, „Matsushita“ ir daugybė kitų. Paradoksas: per moderniausias technologijas vėl grįžtama prie pačių seniausių, universalių vertybių. Prie žmoniškumo.

Pastaruoju metu ir lietuviškos verslo įmonės rodo šiokį tokį susidomėjimą darbuotojų lojalumu – o juo pasaulyje kol kas tikrai negarsėjame. Deja, japoniškasis lojalumas – kai darbuotojai lojalūs firmai – ir lietuviškasis – kai lojaliausiu darbuotoju laikomas tas, kuris labiausiai šunuodegiauja viršininkui – švelniai tariant, mažumėlę skiriasi. Ir nieko nuostabaus.

Japonų verslas, sistemingai analizavęs ir vystęs darbo santykius nuo pokario laikų, jau keletą dešimtmečių vadovaujasi ypatingais principais. Japonai bene pirmieji suvokė, jog moderniųjų technologijų laikais žmogų traktuoti kaip mechaninę darbo jėgą, kaip išnaudojimo objektą, yra ekonomiškai nenaudinga. O pagrindinis verslo sėkmės šaltinis – ne darbuotojų išnaudojimas, o jų pavertimas bendradarbiais, verslo partneriais. Nebe samdiniai, o partneriai; ir nebe viršininkas, ne visagalis tironas, o tiesiog lyderis. Japoniškoje verslo sistemoje didžiausia bet kurios organizacijos vertybė ir turtas – žmogus. Tuo remdamiesi, japonai sukūrė penkis pagrindinius santykių tarp žmogaus ir organizacijos principus, kurių griežtai laikosi.

1. Darbas – visam gyvenimui. Čia kalbama ne apie juridinius įsipareigojimus, o apie nerašytą moralinę sutartį, kurią vienašališkai ir savanoriškai priima organizacija. Darbas visam gyvenimui – pirmas žingsnis, transformuojant samdomą darbuotoją į bendradarbį, verslo partnerį. Kaipgi kitaip dar būtų įmanoma padaryti jį lojaliu organizacijai?

2. Mokymas dirbant. Net ir paties tobuliausio išsilavinimo dažniausiai negana, susidūrus su realia praktine veikla. Todėl darbo specifikos mokoma vietoje. Taip kyla kvalifikacija, pats darbas tampa įdomesnis. Atsiranda galimybė įvaldyti gretutines profesijas.

3. Rotacijos principas. Žinoma, čia kalbama ne apie tą garsiąją lietuviškąją rotaciją – kai
atsitiktinis žmogus pasamdomas už juokingą algą, dirba tol, kol įstengia kentėti, o vėliau išmetamas - į jo vietą priimant tokį pat ar dar labiau nekompetentingą, tačiau „pigų“ darbuotoją. Japonai teigia, jog rotacija organizacijos viduje plečia žmonių akiratį, padeda jiems tapti „firmos žmonėmis“, užmegzti platesnius ryšius. Be to, žmonėms paprasčiausiai įgrysta darbas vienoje vietoje, ir perėjimas į kitą padalinį priimamas kaip stimuliuojantis gyvenimo atnaujinimas.

4. Vertės principas. Kiekvienas žmogus – unikalus ir neįkainojamas. Kiekvienam reikia rasti organizacijoje vietą, kurioje jis jaustųsi komfortiškiausiai ir galėtų būti labiausiai naudingas. Tai ilgas procesas, reikalaujantis kantrybės, dėmesio ir pagarbos. Beje, japonai kategoriškai
atmeta bet kokios rūšies atestacijas – jų manymu, atestacijos sugriauna žmogiškuosius santykius, o tuo pačiu – ir patį verslą.

5. Teisingo atpildo principas. Labai platus ir sudėtingas kompleksas. Vienas lemiamų momentų, atlyginant už darbą – darbo stažas. Viso komplekso tikslas – suformuoti lojalų „firmos žmogų“, besikaunantį už savo organizaciją „iki paskutinio kraujo lašo“.

Dar keletas įdomesnių japoniškų subtilybių: bendradarbių niekada – nieku gyvu –negalima bausti. Nes bausmės baimė neišvengiamai pagimdo melą, o melas savo ruožtu anksčiau ar vėliau sužlugdo patį verslą.

Visa informacija kompanijos viduje turi būti skaidri, atvira ir kiekvienam prieinama. Ir iš tiesų – ką galima būtų slėpti nuo verslo partnerių, darbo draugų? Visi bandymai ką nors nuslėpti anksčiau ar vėliau bus atskleisti. Tuomet pradings pasitikėjimas – ir viskas, verslas nuo tos akimirkos pasmerktas žlugti.

Savaime suprantama, jog bendradarbiams neįsakinėjama. Su jais tariamasi, jei reikia – patariama, kartu su jais priimami visi sprendimai.

Aštuntajame dešimtmetyje japonų sukurta vadinamoji „Kaizen“ sistema viską apibūdina dar paprasčiau: ko trokšta žmogus darbe? Ogi trijų dalykų: pagarbos, laisvės kurti ir teisingo atlyginimo. Štai ir visa gudrybė.

Sakyčiau, ne taip labai ir sudėtinga – net ir neturintiems samurajiško kraujo. Gal netgi koks mūsiškis, lietuviškasis vadovas ryžtųsi pabandyti? Žinoma, jei jam nereikia už arogancijos ir visagalio dievo pozos nuo pavaldinių slėpti menkutį savo trūkumėlį – savąją nekompetenciją.

Rodyk draugams

Didžioji sėkmės paslaptis


Bene žinomiausias mūsų laikų vardas, tapęs savotišku moderniųjų laikų simboliu ir sėkmės sinonimu – „Google“. Retas kuris išsiverčiame be šios didžiausios pasaulyje internetinės paieškos sistemos paslaugų. Pagrindinis „Google“ pajamų šaltinis yra reklama. Paskutinį praeitų metų ketvirtį „Google“ uždirbo 1,21 mlrd. dolerių grynojo pelno.

Pernai bendrovė „Google Inc.“ užkopė į žurnalo „Fortune“ kasmet sudaromo sąrašo „Šimtas įmonių, kuriose dirbti geriausia“, pirmąją vietą.

Paradoksas, tačiau darbo užmokestis „Google“ anaiptol nėra toks didelis, kaip galima tikėtis. Net ir galimybės karjerai firmoje yra ganėtinai ribotos – kiekvienas dirba savo darbą, kurį geriausiai išmano, tad dažniausiai tose pačiose pareigose praleidžia daugybę metų.

Tad kodėl visgi taip gera dirbti „Google“? Kodėl bendrovė kasdien gauna apie 1300 prašymų priimti į darbą? O kaip gi didieji moderniosios visuomenės mitai – kad visų svarbiausia yra pinigai ir karjera? Mitai, taip dažnai kartojami mūsiškių „laukinio kapitalizmo“ teoretikų ir praktikų?

Viena „Google“ sėkmės priežasčių – darbo aplinka. Darbuotojams kasdien pateikiami nemokami pusryčiai, pietūs ir vakarienė – delikatesai iš vienuolikos buveinėje įsikūrusių kavinių, siūlančių skirtingų
pasaulio virtuvių patiekalus – įskaitant ir ekologiškas salotas, jūros gėrybes, indišką bei kinišką maistą. Nemokami ir užkandžiai bei gaivieji gėrimai. Dukart per savaitę darbuotojai gali pasiimti nemokamus marškinėlius. Bet kada galima užsisakyti nemokamą masažą. Bet tai tik smulkmenos – darbuotojas gali gauti butą (nemokamai
!) ar apsigyventi specialiuose namuose darbuotojams su nemokamu internetu ir
nemokama telefono linija. Viskuo pasirūpinta, belieka gyventi ir dirbti. Ir visur jaustis kaip namie.

„Google“ taip elgiasi tikrai ne iš nepamatuoto dosnumo: bendrovės atstovai teigia, jog tokios investicijos atsiperka – naujais talentingais darbuotojais ir didesniu darbo našumu.

Tačiau didžiausioji „Google“ sėkmės paslaptis veikiausiai net ne čia – nors tas „darbe – kaip namie“ principas ir labai svarbus. „Google“ tiesiog pripažįsta ir skatina kiekvieno darbuotojo išskirtinumą ir originalumą. Teisę būti kitokiu. Nes bendrovei visiškai nereikalinga beveidė darbo mechanizmų armija – jai reikia mąstančių ir kūrybingų darbuotojų. Originalių asmenybių, generuojančių originalias idėjas. Todėl „Google“ buveinėje niekas nė nemirktels, jei savo darbo vietoje laikysite numylėtą pliušinį meškiuką, o po darbovietę slampinėsite su chalatu ir šlepetėmis. Turite mylimą augintinį – šunį, katę ar iguaną, be kurio negalite gyventi? Jokių problemų – pasiimkite jį į darbo vietą, čia jiems įrengs atskirus kampelius, kad ir jie, ir jūs jaustumėtės komfortiškai. Bet kuris darbuotojo savotiškumas – žinoma,
netrukdantis kitų darbui – bus priimamas ramiai ir draugiškai. Žmoniškai.

Net oficialiose „Google“ taisyklėse – vadinamajame „Dešimtyje Google principų“ yra tokie punktai, nuo kurių daugelį „tradicinių“ verslininkų trenktų apopleksija. Bene radikaliausias jų skamba taip: „galima „daryti pinigus“ nedarant blogio“.

Paliksiu išvadas pasidaryti patiems skaitytojams – tegul jie patys pasvarsto, kur ir kaip investuoja jų darbdaviai. Pasakysiu tik tiek: mano supratimu, „Google“ vadovai – pašėlusiai protingi žmonės. Beje, dar viena detalė: jie ne tik nedraudžia, bet netgi oficialiai skatina darbuotojus visus savo
asmeninius reikalus tvarkyti darbe. Jie tiesiog labai logiški: visiems aišku, kad kiekvienas žmogus turi savo asmeninį gyvenimą, kurio jam neuždrausi ir griežčiausiais apribojimais – vien sukelsi nuolatinę diskomforto atmosferą. Tad velniop apribojimus
! „Google“ tiesiog išdrįso pripažinti – visi mes, nuo vadovo iki valytojos, esame žmonės. Su savo nepakartojamais gyvenimais, savo keistenybėmis, savo
mąstymo ypatumais ir įpročiais. Visi esame individai – originalūs ir nepakartojami. Ir būtent tas kitoniškumas – o ne sugebėjimas būti „kaip visi“ – ir yra didžioji sėkmės paslaptis.

Rodyk draugams

Kryras: raportas iš rojaus


Yra pasaulyje tokių vietų, kur visas žmogiškasis buvimas, jo esmė ir prasmė staiga atsiveria ir sutviska visomis spalvomis. Viskas vienu akimirksniu tampa aišku ir paprasta, o bet kokios buitinės apnašos, atrodančios tokios svarbios ir tokios varginančios kitur, čia tampa tuo, kuo iš tiesų ir yra: nereikšmingomis smulkmenomis.

Paprastai tokias vietas nesunku atskirti – jos pasižymi neįmantriu, asketišku, gal net rūstoku grožiu. Tai ypatingas grožis – be nereikalingų sentimentų, dvelkiantis griežta Senojo Testamento dvasia.

Į tokią vietą – Kryrą Vakarų Škotijoje – šįkart rinkosi poetai ir muzikantai iš trijų pasaulio šalių: Islandijos, Škotijos ir Lietuvos. Jūsų nuolankus tarnas, atstovavęs Lietuvai, slapčia apsidžiaugė, renginio buklete aptikęs, jog Lietuva pristatoma kaip viena iš Šiaurės šalių. Mano giliu įsitikinimu, ji tokia ir yra – ar bent jau turėtų būti.

Kryras – net ne miestelis ar kaimas, tai tiesiog sodyba. Jei dar tiksliau – buvusi ferma, transformuota į studiją, kurion nuolat renkasi menininkai iš viso pasaulio – dailininkai, muzikantai, rašytojai – įgyvendinti sumanytus projektus. Studija puikiai įrengta – čia stovi net garsusis „Steinway“ koncertinis rojalis – jį studijai padovanojo vienas kaimynų ūkininkų. Įsikūręs pačiame Vakarų Škotijos pakraštyje, ant jūros kranto, Kryras pasižymi nepakartojama atmosfera. Vienoje pusėje – žalios Škotijos kalvos su pievomis, pilnomis avių, kitoje – įlanka ir tolimoje stūksantys Džiuros salos kalnai. Kaip tarstelėjo vienas projekto dalyvių, „popso“ čia nesukursi.

Tokio pobūdžio projektai – kur bendram darbui suburiami iki tol tarpusavyje nepažįstami žmonės – gana rizikingi. Niekada negali žinoti, kas tavęs laukia ir kokio rezultato tikėtis. Šįkart mums neabejotinai pasisekė: į Kryrą susibūrė įdomūs, talentingi ir turintys ką pasakyti žmonės.

Lizė – garsi Škotijos liaudies dainų atlikėja, kompozitorė ir poetė. Puikiai grojanti smuiku, fortepijonu, gitara bei dainuojanti. Į Kryrą atvyko iš mažutės Fairo salos Škotijos šiaurėje. Fairo saloje gyvena vos 70 žmonių, tačiau tai netrukdo Lizei koncertuoti ir būti žinomai visame pasaulyje.

Džeris – miesto gyventojas, iš Glazgo. Poetas, profesionaliai grojantis lūpine armonikėle. Koncertavęs net su keletu pasaulinių bliuzo grandų. Tikras miestietis, tačiau ir nuostabus gamtos žinovas, puikiai pažįstantis kiekvieną paukštį ar augalą.

Adalštainas iš Islandijos, Reikjaviko. Poetas, bardas, sveikuolis ir sportininkas. Pasakojo, jog Reikjavike yra daugiau nei 300 roko grupių. Islandijos rašytojų sąjungoje – 300 narių. Iš jų 60 pačių geriausiųjų gauna valstybės grantą – nuolatinį atlyginimą. Vien už tai, kad jie geri rašytojai. Įspūdingi skaičiai šaliai, kurioje vos 300 000 gyventojų.

Auštvalduras taip pat iš Islandijos. Puikus muzikantas, Reikjaviko bigbendo pianistas. Pastaraisiais metais susižavėjęs akordeonu ir Rytų Europos muzika. Su bičiuliai islandais įrašęs Reikjavike Balkanų čigonų muzikos albumą. Aštriaakis, mažakalbis. Jau penkiolika metų studijuojantis zeno filosofiją.

Štai su šitais mielais žmonėmis ir teko darbuotis savaitę, ruošiant performansą „Kalba ir muzika. Kalbos muzika“. Pernelyg nedetalizuodamas, tik pasidžiaugsiu: mums pavyko. Netgi, sakyčiau, puikiai.

Tačiau įspūdingiausias momentas buvo net ne pagrindinis pasirodymas Edinburgo knygų
festivalyje, o pats pirmasis performansas tame pačiame Kryre. Atvirai sakant, galva nenešė: kas gi galėtų trenktis į patį Škotijos pakraštį, velniui ant ragų, klausytis kažkokio neaiškaus performanso? Spėjau, jog veikiausiai teks groti ir skaityti tuščiai salei. Ir smarkiai klydau.

Pusvalandisprieš koncerto pradžią pasijutau tarsi prie Operos teatro Vilniuje: kelyje Kryro link išsitęsė visa vilkstinė prabangių automobilių. Kas gi ta prašmatni publika? Pasirodo, viskas labai paprasta: dauguma jų – ūkininkai, suvažiavę čia iš visos Vakarų Škotijos. Suvažiavę, nes jaučia natūralų kultūros poreikį.

Žinoma, kilo mintis: kada tokia situacija bus įmanoma pas mus, Lietuvoje?

Ir, žinoma, teko pačiam sau ir atsakyti: ne po metų, ir net ne po dešimties. Su tokiu požiūriu į kultūrą, kokį turime dabar – apskritai niekad.

Rodyk draugams

Labas, kaip sekasi mirti?


Kadaise teko keletą metų groti
kariniame pučiamųjų orkestre, kurio viena svarbiausių funkcijų buvo laidotuvės.
Dažniausiai karininkų, kartais - jų šeimų narių. Ruošėme mirčiai prašmatnų foną
– su Šopenu, Sovietų sąjungos himnu ir „kalašnikovų“ salvėmis.

Tuomet buvau jaunas ir maniau,
jog prisipratinau mirtį. Mirusieji mums, orkestrantams, nebekėlė jokių emocijų:
kai dažnai dalyvauji laidotuvėse, norom nenorom įpranti. „Atgroti žmūrą“,
muzikantų žargonu kalbant, buvo toks pats įprastas darbas kaip ir akomponuoti
rytinei divizijos mankštai. Grįžinėdami iš laidotuvių, paprastai sulipdavom į
„paziką“, perdirbtą į katafalką – ten šilčiau nei brezentu dengtame „GAZ-66“.
Katafalko centre, kur paprastai stovi karstas, pasiguldydavom didįjį būgną ir
kelionę trumpindavom, lošdami ant jo kortomis. Be jokios bravūros – tiesiog
gyvenimas eina savo vaga, o mirtis savo.

Tik gerokai vėliau supratau:
priprasti prie mirties neįmanoma. Jau nekalbu apie pačių artimiausių žmonių,
giminaičių mirtį. Neįmanoma priprasti net prie draugų, bičiulių, gerų pažįstamų
mirties. Tokia mirtis kaskart atplėšia ir po gerą gabalą tavęs – kol pradedi
suvokti, jog tavajame gyvenime praradimų skaičius jau gerokai viršija atradimų
skaičių. Kiekvienąkart tokia mirtis atrodo milžiniška, kvapą gniaužianti,
absurdiška neteisybė – norisi vien purtyti galvą ir kartoti: ne, to negali
būti, čia kažkokia klaida.

Vis daugiau draugų ir pažįstamų
praveria tuos vartus, kurie kada nors atsivers ir man.

Raimis Urbonas – fotografas poeto
akimis. Gundytas šlove ir turtais, tačiau taip jų ir nesulaukęs. Išplukdytas į
anapus garsiojo uragano „Anatolijus“. Nuskendęs neaiškiomis aplinkybėmis. Per
klaidą.

Jurgis Kunčinas – vienas
geriausių Lietuvos prozininkų, puikus vertėjas ir improvizatorius. Šiltas ir
nuoširdus, geraakis. Kai reikia – tiesmukas ir kandus. Poetų sambūrio
„Placdarmas“ pirmasis kapelionas. Miręs. Sako, širdis neatlaikė. Aš sakyčiau –
iš didžiulio nusivylimo. Per klaidą.

Gintaras Gutauskas, tatuiruotas
Kauno poetas. Matęs ir šilto, ir šalto. Krizės metais siuvęs džinsus ir vežęs
parduoti į Rusiją. Mirė. Per klaidą.

Gintaras Beresnevičius –
kultūrologas, religijotyrininkas, o jei mažiau moksliškai – žynys. Dar vienas
„Placdarmo“ kapelionas. Miręs neaiškiomis aplinkybėmis, vežamas policijos
automobilyje. Per klaidą.

Jurga Ivanauskaitė. Nuostabiai
pagauli, kaip reta autoironiška. Tikra ir paprasta. Mirė. Vėžys. Per klaidą.

Vytautas Kernagis – jo
asmeniškai nepažinojau, tačiau jaučiausi, tarsi būtume bendravę nuo mažumės.
Irgi vėžys. Per klaidą.

Mantas Gimžauskas – Šamanas ir
Remigijus Audiejaitis – Tanaka. Pirmasis – poetas, antrasis – muzikantas. Aklas
nuo gimimo. Su juo kadaise žvejojome ešeriukus Nidoje, pagal dugninės meškerės
varpelio garsą. Abu žuvo garsiajame gaisre, Vilniuje – kai sudegė
daugiaaukštis, kuriame gyveno Tanaka. Už savaitės, beje, turėjo keltis į naują
butą. Nespėjo. Užsimušė abu, iššokę pro langą, gelbėdamiesi nuo ugnies. Per
klaidą.

Algis Kliševičius. Grafikas.
Vienas tų žmonių, be kurių sunku įsivaizduoti Klaipėdą. Subtilus kaip japonas.
Mirė nuo širdies smūgio. Per klaidą.

Ovidijus Petkevičius. Teatralas.
Mielas ir nuolat besišypsantis. Pilnas tolerancijos ir naujų idėjų.
Paskutinysis sąraše. Kol kas.

O kur dar kiti, mažiau žinomi,
bet geri pažįstami, suteikę miestui nepakartojamų spalvų – kur Kutas,
Barzdukas, Uodas, Spyruoklė… Ratas siaurėja. Kartais pagalvoji – ei, ar tik
ne apie tave šita kilpa veržiasi?

Kaip pastebėjote, šitame
liūdname sąraše beveik vieni menininkai. Ir gali murmėti sau kiek nori – „čia
kažkokia klaida, to negali būti“. Deja – yra. Keista , bet ta klaida kažkokia
labai jau sisteminga.

O ką, jei tai visai ne klaida?
Jei tai – dėsningumas?

Rodyk draugams