Patikimiausias būdas įžeisti žmogų – viešai apkaltinti, jog jis visiškai neturi humoro jausmo. Veikia garantuotai. Tiesa, tokią metodiką gali naudoti tik asmuo, kuriam ir pačiam su humoro jausmu nelabai kas… Juk akivaizdu, kad ir pats kaltintojas neįžvelgia, jog tarsi monopolizuodamas humoro jausmą sau, patenka į gana dviprasmišką situaciją – nes tik be galo rimtai į savo personą žvelgiantis žmogus gali imtis tokių netikusių akibrokštų. Žmonės – ko gero, visi iki vieno, be menkiausios išimties – gali atleisti kitiems daugybę dalykų. Jie gal net išdrįs suabejoti savo išmintimi, iš bėdos – gal net savuoju sveiku protu, tačiau niekas šiame pasaulyje jų neįtikins, jog jie visiškai neturi humoro jausmo. Net paskutinis kvėša, visą gyvenimą kiekvienam sutiktajam pasakojantis tris nuvalkiotus anekdotus ir pats iš jų nuoširdžiai kvatojantis, dėl tokios diagnozės mirtinai įsižeis, ir tiek.

Keisčiausia, kad humoro jausmas iš tiesų labai menkai susietas su intelekto koeficientu. Pažįstu bent keletą neabejotinų eruditų, kurie humoro sferose visiškai beviltiški. Kiekvienas jų mėginimas pajuokauti verčia publiką nesmagiai nusukti akis – tai dar gerai, jei kuris iš jautresnių klausytojų netyčia nervingai sukrizena. Deja, dažniausiai auditorija tiesiog lieka net nesupratusi, jog garbusis prelegentas ką tik pajuokavo: jie beviltiškai bando įžvelgti netikusiame juokelyje kokią itin giliamintę potekstę, su siaubu pamažu suvokdami, jog čia nieko daugiau ir nėra, vien apgailėtinai nerangus mėginimas pašmaikštauti.

Ir atvirkščiai: jei norite suteikti žmogui vieną didžiausių pasaulyje malonumų, jei norite pasakyti nepamirštamą komplimentą, negirkite jo išvaizdos, nekelkite į aukštybes jo profesinių gabumų ar moralinių savybių. Paprasčiausiai pagirkite jo tobulą ir nepakartojamą humoro jausmą. Įsigysite draugą visam gyvenimui – net jei tai išvarginta neišsenkančio komplimentų srauto gražuolė.

Nelabai seniai viename Londono knygynų po ten vykusių poezijos skaitymų prie manęs priėjo pagyvenusi britų ledi. Mandagiai spustelėjo ranką, padėkojo ir pridūrė: „žinote, su tokiu humoro jausmu Jungtinėje Karalystėje jūs būtumėte pašėlusiai populiarus“.

Iki šiol gailiuosi, jog nepaprašiau tos ponios adreso: ji akimirksniu tapo geriausia pasaulyje mano drauge. Buvau beveik pasiryžęs spjauti į mezaljansą bei amžiaus skirtumą ir pasiūlyti jai savo ranką ir širdį. Ne dėl būsimo populiarumo Jungtinėje Karalystėje – vien dėl to jos teisingo ir itin tikslaus pastebėjimo. Koks nuostabiai skvarbus protas!

Be jokios abejonės, mano humoro jausmas yra tobulas ir nepakartojamas. Na, gal ne toks vulgariai demokratiškas kaip daugumos – suprantama, jį atpažįsta tik tikri humoro žinovai, gurmanai ir aristokratės. Tačiau aš ne snobas – visada turiu paruošęs keletą paprastų juokelių ir plebsui, jie juk irgi geidauja pasigėrėti žmogumi, turinčiu tobulą humoro jausmą. Paprastai, išgirdę keletą mano rinktinių anekdotų, jie tiesiog netenka žado ir pagarbiai pasišalina. Geri, iki ašarų mieli žmonės, nuoširdžios ir paprastos būtybės.

Iš tiesų esu tikras humoro ekspertas. Esu nuodugniai susipažinęs su klasikiniu žydišku humoru, išmanau kukurūzinį Amerikos Vidurio Vakarų humorą, kuo lengviausiai skiriu Manheteno pašmaikštavimus nuo Bruklino pasikandžiojimų, nesunkiai atpažįstu naiviu kvaileliu apsimetantį Prahos anekdotą. Sugebu atskirti net Budapešto smulkųjį folklorą nuo Vienos – o štai būtent čia susimauna net didžiausieji humoro žinovai.

Gaila, kad ta išmintingoji Londono ledi tuomet taip skubiai pasišalino – būčiau išdėstęs jai visą paskaitą apie lietuviškąjį humorą, visas jo magistrales, marginalijas ir periferijas. Galėčiau valandų valandas analizuoti dzūkų užstalės dainos ir klasikinio žemaičių anekdoto panašumus bei skirtumus.
Vargšė ledi iki šiol net neįtaria, kokio neįsivaizduojamo malonumo ji neteko.

O visų liūdniausia, kad nespėjau jai papasakoti apie patį svarbiausią savo atradimą: bestudijuodamas lietuvišką humorą aš aptikau, jog jis visiškai niekuo nesiskiria nuo britiškojo! Pradžioje ir pats negalėjau tuo patikėti – tačiau kuo toliau, tuo labiau įsitikinau: lietuviškasis ir britiškasis humoras yra tarsi du broliai dvyniai, gryniausioji ir tyriausiojo juodojo humoro atmaina. Žinoma, atmetus visus tuos prastai iš rusų kalbos išverstus anekdotus, kuriuos mums nuolat transliuoja televizija – bet iš jų juk niekas Lietuvoje ir nesijuokia, išskyrus TV prodiuserius. O ir tie juokiasi tik kartą per mėnesį,
kai gauna algą.

Nepaneigiama: mes, lietuviai, esame tauta su tobulu juodojo humoro pojūčiu. Viena iš tų retų
nacijų, suprantančių, jog tikrasis, aukščiausios prabos humoras privalo turėti ir šiokį tokį liūdesio šešėlį. Mes puikiai žinome, jog tikrasis humoro šaltinis – ne televizija ir net ne literatūra. Visas humoras yra tiesiog čia, kur mes gyvename – tai tiesiog pati mūsų egzistencija. Čia ir dabar. Neišsenkami aruodai. Užtat mums visai nebūtina šaipytis iš savęs pačių, kaip daro žydai. Mes nesišaipome net iš kitų tautų, kaip daro rusai. Tiesą sakant, mes apskritai dažniausiai net nešyptelime – o jei jau juokaujame, tai lediniais lordų veidais. Ir juokaujame apie pačią esmę – apie savąjį buvimą po saule. Atidžiai ir be galo rimtai stebime, kas vyksta aplinkui, o tuomet jau replikuojame. Kaip reikiant replikuojame. Tiesą sakant, iš tokių replikų net doras anekdotas neišeina – jos tiesiog per trumpos, ne tas žanras. Na, nebent koks nors Charmso stiliumi. O ir juoktųsi iš jų anaiptol ne visi pasaulyje – tik mes, lietuviai; dar, žinoma, britai, na, gal vienas kitas latvis. Visi kiti tiesiog nesuprastų. O, tiesa – dar ir vienas kitas žydas – iš tų, kur į gyvenimą gerai dantis atkandę. Žinau, nes iki šiol puikiai atmenu, kaip vienas toks žydas kvatojosi iki ašarų iš vieno tokio lietuvio replikos, labai jau politiškai nekorektiškos – apie vieną tokį kitą žydą, gyvenantį iš paskaitų apie holokaustą: „kai tik praeina pro šalį, iškart krematoriumu padvelkia“. Ir tik nebandykime čia ieškoti jokio antisemitizmo – tada jau beliktų apkaltinti antisemitizmu ir tą pirmąjį žydą, kurio nuodėmė tik ta, kad jis turi humoro jausmą.

O jei rimčiau – manau, jog humoras neturi sienų anei tautybės. Nebent tos sienos sumūrytos galvoje – tokių jau jokios bombardos nenugriaus, tai geležinė uždanga, kurios kol kas dar neįveikė jokios pasaulio demokratijos. Liūdnoka, sakyčiau. Nes žmogus, neturintis humoro jausmo, mano giliu įsitikinimu, tiesiog nėra laisvas žmogus.

Tai būtų tiek. A, būčiau pamiršęs: girdėjote naujausią lietuvišką repliką? Pasirodo, Lietuvoje iš tiesų tėra trys dainininkai: Rimiškis, Norfiškis ir Maksimiškis.

Kai nebejuokinga, kartais būna visai neliūdna, ar ne?

(Žurnalas “Miesto IQ”)

Rodyk draugams