BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“Metų” anketa: ir erzina, ir juokinga

1. Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

Nelabai aš tikiu ta skaičių magija – tačiau tas Lietuvos paminėjimas Kvedlinburgo analuose, sakyčiau, gana simboliškas. Istorikai iki šiol laužo galvas, kur tas vargšas Brunonas galėjo padėti savo galvą, kur tas mistinis Rusijos ir Lietuvos pasienis? Tiksliai geografiškai tos vietos nesugebėčiau nurodyti ir aš, tačiau dvasinės jos koordinatės nesunkiai nustatomos: tame pačiame mistiniame Rusijos ir Lietuvos pasienyje, sankirtos taške, mes tebegyvename iki šiol.

Brunonas Kverfurtietis anais laikais ne tik skleidė Kristaus mokslą, bet ir plėtė Šventosios Romos imperiją – savotišką šiuolaikinės Europos sąjungos analogą. Tuomet pasipriešinome – norėtųsi teigti, jog priešinomės saugodami savitumą ir nepriklausomybę, tačiau faktai liudija, jog veikiausiai viskas buvo gerokai paprasčiau: kunigaikštukas Zebedenas užpavydėjo savo broliui Netimerui didėjančios valdžios ir Brunono žadamos krikščioniškojo valdovo karūnos…

Ne tai šiandien svarbiausia: grįžčiau prie tokios ne itin senos kadaise intensyviai plėtotos vizijos: Lietuva - tranzito šalis, mums nebūtina ir netgi pražūtinga identifikuotis su Vakarais ar Rytais, mes galime išgyventi ir netgi uždirbti, būdami neutralia tarpukelio muitine… Nuo Brunono laikų akivaizdu – visąlaik, kai išdidžiai nepasirinkdavome supuvusių Vakarų, mus neilgai trukus parsigriaudavo dvasingieji Rytai, kartais keliems šimtams metų. Su agrarinės Imperijos provincijos, kurioje žmonės po nesibaigiančių šimtamečių muštynių su Vakarais jau tapę bukokais ir paklusniais, tyliais darbiniais gyvuliais, o derlius visada gausus, statusu.

To paties, žinoma, tikėtųsi ir Vakarai – net ir dabar, jei tik leisimės tokiais padaromi. Laimei, ten jau senokai nebemadingas imperinis mąstymas, jie net šiek tiek atgailauja dėl savo kolonijinės praeities. Ar bent jau apsimeta.

Ir tas muitinės, renkančios mokesčius už kiekvieną gurguolę, neutralumas mūsų geografinėje padėtyje yra visiška iliuzija. Tiek tada, tiek dabar, pasirinkimas tebėra tas pats: arba Roma, arba Bizantija, arba Vakarai, arba Rytai. Jokios tarpukelio muitinės niekada niekam nebuvo ir nebus reikalingos, neturėkime negudrių vilčių. Čia ne Alpės, ne Šveicarija su bankais, funkcionuojančiais bet kuriuo paros ir karo metu, lyg niekur nieko. Geriausiu atveju turėsime ne tranzito muitinę, o kriminalizuotą patiltės plėšikų valstybę. Ir tai pačiu geriausiu atveju. Blogiausiu – jokios.

Nors tie anie, nudaigoję Brunoną, greičiausiai net ne lietuviai buvo, o skalviai. Bet giminingos sielos, akivaizdu.

2. Kokie esame Europos kultūroje ir
literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau
ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?

Europos kultūroje ir literatūroje esame. Tiesiog. Kokie – net nelabai ir svarbu. Turime keistų ir nepamatuotų ambicijų būtinai, primygtinai būti įdomūs, autentiški, nepakartojami, nors kokie nors, galų gale. Tai provincialu ir vaikiška: mums visai gana būti. Neprivaloma sudominti pasaulį, visai gana būti paprasta, garbinga ir padoria jo dalimi. Net jei visiški valstiečiai, be ypatingos kultūros ir be sukrečiančios literatūros, tai ką, o kodėl gi ne? Gal tai geriau, negu isteriškai ieškoti privalumų ir visokeriausių resursų, kad tik galėtume pasirodyti nors kuo nors įdomūs? Viešai pasiskelbti drąsia tauta? Gal geriau neskelbime nieko pasauliui, gana to iš kaimynų pasigauto mesianizmo. Būkim protinga tauta, ir to bus gana per akis. Turime savo kalbą, turime Donelaitį. To ir gana. Baikim žvairuoti ir su baime mintyti, kas ką apie mus galvoja. Nes, tiesą sakant, niekas pasaulyje tiek apie mus negalvoja, kiek mes patys. Ir tai truputėlį panašu į tą anekdotinį buitinį lygmenį, kuriame, viena vertus, pasiutusiai smagu, kai kaimyno tvartas dega, antra vertus, be galo svarbu, ką tas kaimynas apie mane galvoja - bet tik neduokdie, jei galvoja blogai, baisiai skaudu būtų.

3. Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas. Ar šis reiškinys mums dar aktualus?

Kodėl „dar“?

Manyčiau, niekada toks aktualus nebuvo, kaip dabar. Kuriais gi dar laikais menininkas, droviai nusukęs akis, sutiko su tuo, jog „kuria produktą“?

Strazdas – o netgi ir tas pats Donelaitis – palyginus su šita dabartine govėda, buvo absoliutūs maištininkai. Ir Vaižgantas. Ir netgi Maironis.

Kai kažkada pabandžiau parašyti apie tai - apie rašytojų konformizmą, ganėtinai per aplinkui, švelniai ironiškai, savęs taip pat nepamiršdamas, gavau pastabą, jog tai „cecho išdavystė“. Tik pabandyk netarnauti, nevaikščioti į choro repeticijas, ir tu žuvęs.

Sakyčiau taip: visuomeninis konformizmas – tokia primityvi tolerancijos užuomazga. Prisitaikymas savaime nėra blogis – svarbu, prie ko tenka taikytis, prie eilinio pusgalvio valdovo ar masinės turtingų chamų invazijos. Prie oligarcho ar oligofreno. Daugybė subtilybių. Žmonės puikiai išmano, ką reiškia prisitaikyti – tai būdas išgyventi, išlikti, ir tiek. Instinktas – kartais negražus, bet labai suprantamas. Su instinktu nepasiginčysi.

Kultūrinis konformizmas visiškai kitoks – jis asmeninis, nieko bendra neturintis su sociumu. Tai reikštų – skaityti ir recenzuoti ne tas knygas, kurias tau smagu skaityti, bet tas, už kurias tau moka, ir recenzuoti su įtikinamu entuziazmu. Arba, neduokdie, imtis tokias knygas rašyti. Arba vartyti akis ir vaizduoti dvasingą, kad tau už tai sumokėtų pinigų, už kuriuos pasistatytum dviaukštį namą. Arba tiesiog šiaip, gimnazistiškai literatūrologiškai – visą gyvenimą meluoti sau, kad vienas –izmas yra daug geresnis už kitą –izmą, nes taip tave išdresavo.

Niekas tavęs neverčia, pats pasirenki. Jokio išorinio satrapo, tik tu pats. Kultūrinis konformizmas. Va tai jau iš tiesų yra išdavystė. Gal net ir cecho išdavystė – čia turbūt net dori anų laikų amatininkai, račiai, balniai ir batsiuviai, man pritartų. Labai tikiuosi.

Rodyk draugams

Nuoskilos

Poeto buveinė

Tai pats aukščiausias Parnaso taškas. Ne, ten visai ne dramblio kaulo bokštas – tai bokštas, sukrautas ir sulipintas iš savo paties pasaulėžiūrų, įsitikinimų, praregėjimų, nusivylimų ir slaptų abejonių. Bokštas iš nukirptų nagų, iš būtojo laiko, iš rytinių traiškanų ir išslinkusių plaukų, lipnių seilių, sūrsvų ašarų ir sudžiūvusių ekskrementų.

Bokšto viršuje tupi poetas – kraipo susiraukšlėjusį grifo kaklą, dairosi aplinkui ir kažką vis rašo.

Aktorius

Aktorius nulipa nuo scenos ir draugiškai linkčiodamas atsisėda salėje tarp žiūrovų. Žiūrovai kurį laiką mandagiai tyli, vėliau sunerimsta: nepritariamai šnabždasi, gūžčioja pečiais, kol vienas jų pakyla iš vietos ir rūsčiai suraukęs antakius rėkia: ką čia vaidini?! Marš atgal, į sceną!

Aukcionas

Jie siūlo sumas – vienas per kitą; net neįtardami, jog visa, dėl ko jie taip įnirtingai kaunasi, tėra mano lavonas.

Sveikatos patikrinimas

„Kuo skundžiatės?“
„Nieko rimto, įprastinė koma. Šiaip esu visiškai sveikas. Reikia pažymos darbovietei, ir tiek. Na, žinot. Kad galiu kontaktuoti su žmonėmis.“
„Žinoma, galite. Tai neužkrečiama.“
„O pagydoma? Žinote, šioks toks diskomfortas…“
„Na, pasitaiko. Kai kurie prisikelia. Nors gal paprasčiau būtų tiesiog kartą imti ir numirti, kaip manote? Šiaip ar taip, juk jūsų vis tiek nebėr.“
„Kad aš neturiu jėgų ką nors manyti.“
„Na taip, suprantama. Tai vienas komos požymių.“
(Pauzė.)
„Sąnarių naktimis nemaudžia? Rankos netirpsta? Jaučiu, jog vienas jūsų stuburo slankstelių atrofuojasi.“
„Kartais būna. Bet nedažnai.“
„Ką gi. Gerai, išrašysiu jums pažymą – lengvos formos koma, fiziškai sveikas.“

Tiesiog protu nesuvokiama

Pasirodo, vieniems patinka vieni dalykai, o kitiems – visai kiti.
Argi ne keista?
Kai įsigilini, net nejauku kažkaip.

Pratimas meditacijai

Varinėti po savo kūną savąjį „aš“, įsivaizduojamą tarsi rutulį, tokį kumščio dydžio: pradžioje kakta (tas taškas, kur trečioji akis), pakaušis, paskui per kaklą nuridenkite į kairę plaštaką, paskui į dešinę plaštaką, tuomet atgal į kaktą. Pratimą pakartokite – tik vietoj grįžimo po plaštakų kakton nuridenkite kamuolį į bambą, vėl į rankas, tada papilvė, kundalinio taškas, o iš ten keliaukite į kairę pėdą, grįžkite į kundalinį, tuomet dešinė pėda. Vėliau kartokite pratimą, prijungdami vis daugiau taškų: „aš“ – kepenys, „aš“ – adomo obuolys, „aš“ - dešinysis kelis, „aš“ - mažasis kairės rankos pirštelis, „aš“ – dešimt centimetrų nuo savojo kūno.
Kai tobulai įvaldysite šį pratimą, išsilupkite tą kumščio dydžio kamuoliuką ir išmeskite jį velniop – jums jo daugiau nebereikia.

Visų didžiausias ištvirkėlis

Taip, žinoma, tai neabejotinai jisai. Atspėjote.
Jis sugundo, priverčia virpėti iš geismo, o tuomet pabėga, vietoj savęs į meilės guolį paguldęs eilėraštį.

Mano siaubas ir džiaugsmas

Kartais jaučiu virš savo vargšės galvos milžiniškų, neaprėpiamų sparnų dvelksmą.

Sakiau gi

Aš visai ne joks elfų princas, o pusiau goblinas, pusiau jūrų kiaulytė – na ta, su burtų lapeliu dantyse, nuo aklo rylininko katarinkos.

Antausius atlaikysiu – bet antsnukio man niekas neuždės

Jums tai – literatūra, savaitgalio skaitymai, kultūros dalis.
O man – viso gyvenimo reikalas, mano karas.
Kas dar neaišku?

Rodyk draugams

Ašmenys pelenuose



Visi apsėdimai, visos manijos ar letalinės ydos prasideda nuo menkų, beveik nepastebimų procesų. Vienai tokiai pagyvenusiai kaimynei beprotybė prasidėjo nuo pasibaisėjimo braškėmis: mat kiekviename braškės taškelyje tupi vėžys.

Mažytis pasislinkimas, už kurio prasideda visai kiti dalykai – dažniau beprotystė, rečiau išmintis.

Yra toks čiuvašų poeto Genadijaus Aigi eilėraštis, kurį visą ir pacituosiu.

Genadijus Aigi

Pelės nėra

yra

Vienas trumpiausių – ir vienas tobuliausių mano skaitytų eilėraščių. Apie įsiklausymą ir pagarbų siaubą. Apie suvokimą ir nuolankumą. Apie išdidumą ir maištą. Čia telpa viskas. Kuo puikiausiai.

Bandau prisiminti, kaip, kada ir kodėl pradėjau rašyti eilėraščius. Ieškau ypatingo postūmio. Juk būtų smagu ir literatūrogeniška aptikti kokią slaptą dramą gilioje vaikystėje, budistinį prašviesėjimą ar bent jau nenugalimą potraukį rašto darbams. Chrestomatinį „jau nuo mažų dienų pasireiškė jaunojo poeto gabumai literatūrai“. Deja, nieko panašaus neaptinku. Rašyti man, kiek pamenu, niekada nepatiko (tiesą sakant, tas procesas manęs nežavi ir šiandien), o dailyraščio pratybos apskritai buvo viena rafinuočiausių kankynių. Tiesa, skaityti patiko. Net labai.

Slaptųjų vaikystės dramų irgi nepamenu. Anei ryškesnių nukrypimų nuo įprastų normų. Nebent ieškočiau mįslingos simbolikos kasdieniame buvime. Kad ir, sakykim, ta istorija, kuomet krosnies pelenų
krūvoje radau daugybę senų skutimosi peiliukų, kuriais triumfuodamas papildžiau įprastinę penkiamečio turtų kolekciją. Tėvai, kiek pamenu, vien dūsavo ir gūžčiojo pečiais. Gal net įtarė ankstyvą polinkį į suicidą. Aš pats gi tuomet buvau labai jaunas džentelmenas ir į skutimosi peiliukus žiūrėjau be jokio pragmatizmo, net nesistengdamas atspėti tikrosios jų paskirties (tėvas skusdavosi elektrine mašinėle, o pjaustytis venas mūsų giminėje nebuvo populiaru). Skutimosi peiliukai man buvo visiškai nefunkcionalūs. Gražūs ir kartu pavojingi – kaip nežinomos kalbos ženklai, kaip magiškos runos. Daiktai savaime.

Eilėraštis taip pat yra daiktas savaime. Tie, kurie mėgina juo skustis, labai klysta. Dar labiau klysta kiti, pasišovę išardyti eilėraštį ir naršyti po beprasmę detalių krūvą: čia smegenys, čia kraujotaka, o čia žarnynas. Kai kurie jų ilgainiui tampa profesionaliais mėsininkais. Nuolat kalba apie eilėraščio raumenį, ieško eilėraščio stuburo. Diagnozuoja eilėraščio mažakraujystę. Jei tik paprašysit, jie kuo mikliausiai atpjaus jums košerną poezijos gabalą.

Skambės įžūliai, bet aš manau, jog eilėraščius reikia paprasčiausiai skaityti. Ir to visiškai gana. Verta pabandyti. Procesas ne toks jau ir sudėtingas – tarsi sustotum ir pažiūrėtum į upę. Dar neteko girdėti, kad kas nors, žvelgdamas į tekantį vandenį, imtųsi klausinėti, ką gi toji upė tuo norinti pasakyti. Apkaltintų ją seklumu. Arba imtų burbėti: „pernelyg daug duobių“. Arba dar: pareikalautų nuoširdžiai prisipažinti, kuris vanduo upei mieliausias – dabartinis, pernykštis ar užpernykštis?

Manau, kad net komentuoti eilėraščius nėra visai padoru. Apie eilėraščius reikėtų kalbėti kitais eilėraščiais. Muzikologai turėtų groti apie simfonijas, dailėtyrininkai – tapyti apie paveikslus, teatrologai – vaidinti apie spektaklius. Būtų sąžiningiau.

Taigi komentarų eilėraščiams nebus. Bus tiesiog eilėraščiai. Nebūtinai patys geriausi ar svarbiausi – tiesiog tie, kuriuos dabar prisiminiau. Pirmieji atėję į galvą.

Visai norėčiau, kad tu juos tiesiog perskaitytum. Taip – asmeniškai tu, ne kokie ten „gerbiamieji skaitytojai“. Grabe mačiau gerbiamuosius skaitytojus. Tokių apskritai nėra, juos kadaise sugalvojo redakcijų klerkai, dirbę laiškų skyriuose.

Privalau būti familiarus, kad galėčiau palikti tave akis į akį su eilėraščiu. Kaip senas sąvadautojas. Todėl pasitraukiu, kad nekliudyčiau. Tretij lišnij. Tikiu, jog tau patiks. Tuomet gal kada nors vėl susitiksim. Skaitydami tą pačią eilutę.

Konstantinas Kavafis

(Graikija)

Nuo vakaro devintos

Pusė dvyliktos. Kaip greit prabėgo laikas

nuo devintos, kai užsižiebiau lempą

ir atsisėdau čia. Ir sėdėjau neskaitydamas,

nesikalbėdamas. Su kuo gi galėčiau kalbėtis

tuščiam vienų vienas name?

Jauno mano kūno vaiduoklis

nuo devintos jau, kai įžiebiau lempą,

aplankė mane, atnešdamas

uždarų, prikvėpintų kambarių

ir tolimų aistrų – o rizikingų! – prisiminimą.

Ir man prieš akis jis atvėrė

gatves, dabar jų atpažint neįmanoma,

klegančias naktines užeigas, kurių nebėr,

teatrus ir kavines, kur buvo kadaise.

Jauno mano kūno vaiduoklis

atnešė ir liūdnų prisiminimų man:

šeimos sielvartai, netektys,

artimųjų jausmai, mirusiųjų, jausmai,

taip tada neįvertinti.

Pusė dvyliktos. Kaip greit prabėgo laikas.

Pusė dvyliktos. Kaip metai greitai prabėgo.

Bruno K. Öijeris

(Švedija)

***

neoninė iškaba

siūlanti barą kitoje gatvės pusėje

taškės dažais

raudonas žybsintis kraujas sruvo

ant viešbučio užuolaidų už kurių

gulėjau ištisas valandas ir rūkiau

visi veidai kuriuos buvau sutikęs

visi miestai kuriuos apkeliavau

nepaliko jokių pėdsakų

nesvėrė net vieno gramo mano tinklainėje

ir visgi aš įkliuvau

nesugebėjau išvengti

mano mintys stropiai graužė mane

o laikas stovėjo sustingęs

ar šliaužė siena aukštyn kaip vabzdys

jaučiau kaip mano akys išmoksta klausytis

sergsti mane

ir aš ramiausiai rūkiau

gulėjau išsitiesęs ant čiužinio

ir jau žinojau ko noriu

jau žinojau ką veikti su savo gyvenimu

žinojau jei man nepavyktų

tai nieks negalės ateit ir apvogti mane

nieks niekada negalės ateiti

ir atimt iš manęs nesėkmės

Czesławas
Miłoszas

(Lenkija)

Daina apie
pasaulio pabaigą

Pasaulio
pabaigos dieną

Bitė supasi ant
žydinčios nasturtos,

Saulės
atokaitoj žvilgantį žvejas taiso tinklą:

Ryt išplauks,
ir delfinai šokčios aplink.

Kaime jauni
žvirbliukai čirškia viršum gurbų.

O žaltys,
žaltys auksinis, koks ir turi būt.

Pasaulio
pabaigos dieną

Moterų švyti balti
veidai laukuos iš po skėčių.

Girtuoklis
vejos pakrašty užsnūsta.

Tie laikraščių
pardavėjai – nors užsikimšk ausis!

Valtis plaukia,
geltona bure, vėjo išpūsta.

Vakaras. Smuikų
skambesys.

Pro atvirą
langą. Žvaigždės šviečia.

O kas tikėjos
griaustinių, mažų mažiausiai – žaibų,

Tarsi nusivylę,
stebisi.

O kas tikėjos
arkangelų trimitų ar šiaip kokių ženklų – juo labiau

Netiki tuo.
Negali būt. Jau?

Nes kol saulė
ir mėnuo stovi aukštybėse,

Kol tu rožę su
kamane prieš nuskindamas rankoj laikai

Ir kol rožiniai
gimsta vaikai,

Niekas netiki.
Negali būt. Jau?!

Tik žilas
senutėlis, toks kad galėtų būt pranašas,

Tačiau ne tas
jam rūpi, nes turi kitų darbų,

Panosėje murma,
pomidorus parišdamas:

Kitos pasaulio
pabaigos nebebus,

Kitos pasaulio
pabaigos nebebus.

Rodyk draugams

Internetas lietuviškai


Senas patarimas: jei nori pažinti žmones, ieškok miniatiūrinio visuomenės modelio, pagal kurį galėtum šį tą nuspręsti apie visumą. Nustatyti dėsningumus, apibendrinti ir prognozuoti. Patogu ir paprasta – nebūtina bogintis po visą šalį, atliekant brangiai kainuojančias sociologines apklausas.

Antikos laikais tokio miniatiūrinio modelio, kuriame kuo puikiausiai matyti visas bendruomenės skerspjūvis, ydos ir dorybės, ieškota miesto aikštėse, kur buvo ne tik intensyviai prekiaujama, bet ir dalijamasi paskutinėmis naujienomis, mėgaujamasi gandais ar šiaip plepama. Ne vienas anų laikų filosofas ten yra išmiklinęs liežuvį.

Mūsų dienomis tokia visų visuomenės sluoksnių susibūrimo vieta lyg ir galėtų tapti didieji prekybos centrai. Tikriausiai slapčia ir norėtų – ne veltui jų didžiausiasis puikuojasi graikišku Akropolio vardu. Tačiau, deja, laikai nebe tie, ir senovinio turgaus šurmulio prekybos centruose neberasi net ir per didžiuosius išpardavimus. Visa reikalinga (ir visai nereikalinga) informacija – dienraščiuose ir televizijose.
Mėgėjams leidžiami net specialūs gandų laikraščiai ir ypatingos televizijų laidos. Taigi daug nepaliežuvausi. Naujausios naujienos prekybos centruose apskritai skelbiamos per garsiakalbius – nori nenori, o išgirsi, kad virta kalakutienos dešra šiandien kainuoja tik penkis litus devyniasdešimt devynis
centus, o perkantys žaliuosius žirnelius majonezo gaus nemokamai. Kažin, ką čia įsigudrintų veikti koksai Sokratas – nebent įsigytų cikutos su 75 proc. nuolaida.

Tačiau minėtąjį mažytį visuomenės modelį galima surasti ir šiandien, moderniųjų technologijų laikais. Teisingai atspėjote – žinoma, ne kur kitur, o internete. Tiksliau – lietuviškų interneto naujienų skaitytojų komentaruose. Gal tik pensininkų čia neproporcingai mažai, o visa kita Lietuva su visais sluoksniais ir tarpsluoksniais – kaip ant delno. Kur kitur greta radikalaus paauglio, demonstruojančio savo paauglišką
radikalumą, aptiksi ir verslininką, amžinai keikiantį kvailus įstatymus, ir vieną kitą tų įstatymų leidėją (spėju iš specifinio kanceliarinio žargono), ir akivaizdų banditėlį, ir visiems gero linkinčią namų šeimininkę. Visas spektras! Ilgiau ten pasižvalgius, iš tiesų galima nuspėti tam tikrą dėsningą visuomenės raidą, o gal net imtis šiokių tokių prognozių.

Iškart apie minėtąją raidą. Vaimėjasi man, jog ne viskas su ta raida tvarkoje. Nepasakytum, kad jos visai
nėra. Yra, akivaizdžiai yra. Vystosi ta mūsų visuomenė. Pokyčiai visokiausi vyksta. Bet vyksta kažkaip… antraip.

Pažiūrėkite patys. Pirmas akivaizdus faktas: internete kuo toliau, tuo labiau daugėja mažaraščių. Tokių, sakyčiau, chroniškų mažaraščių – ne iš tų, kur vieną kitą kablelį nujoja ar parašo „kalidorius“. Čia jau ne šiaip išsilavinimo spraga, o tiesiog – spraga be išsilavinimo.

Antrasis faktas: nuolat daugėja pagiežingų, bukai ciniškų, net atvirai fašistinių komentarų. Tiesiog patologine neapykanta persunktos replikos, skiriamos kitataučiams – ir iš Rytų, ir iš Vakarų. To paties susilaukia ir kitaip mąstantys (ar apskritai mąstantys) vietiniai. Dar prieš kelerius metus tose pačiose svetainėse buvo visai civilizuotai, kartais netgi šmaikščiai diskutuojama. Dabar ten dvelkia nebe diskusija, o tvartu.

Trečiasis, gal ir ne toks svarbus, tačiau psichologiškai vertingas faktas: prieš tuos pačius kelerius metus
internautų slapyvardžiai buvo pastebimai įvairesni ir išradingesni. Kai kurie – su romantiniu užmoju, kiti ironiški ar tiesiog šiaip su cinkeliu. Dabar patys populiariausi – tradiciniai lietuviški vardai (Jonas, Petras). Nedaug atsilieka slapyvardžiai, nurodantys autoriaus kilmę ar gyvenamąją vietą – Kaunietis, Vilnietis, Marijampolė. Argi ne išradinga?

Paskutinieji, bet ne prasčiausieji populiarumo lentelės trejetuke – slapyvardžiai, nurodantys begalinę autoriaus meilę Tėvynei (Lietuvis, Tikras Lietuvis, Patriotas).

Tokios tokelės. Dabar paklausite: kokios gi sociologinės išvados, apibendrinimai bei prognozės?

Prognozių verčiau nereikia. Nebent norėtumėt apokaliptinės: ir aptems visa Žemė, ir išnirs iš Virtualių Ganyklų Tikras Lietuvis su Šakėmis…

O vienintelė sociologinė išvada būtų tokia: nepaisant visų valdžios pastangų, žmonės vis labiau turtėja – Lietuvoje nesulaikomai daugėja kvailių su kompiuteriais.

Rodyk draugams