Taip, banalu; taip, truizmas – bet galiu asmeniškai paliudyti: jei norite pasijusti iš tiesų vienišas nelyg klasikinis senų laikų atsiskyrėlis, jums visai nebereikia keliauti į nuošaliausią dykumą. Rimtai. Galite ramiausiai rinktis artimiausią didmiestį – vienatvės jame rasite per akis. O ir įprastinių atsiskyrėliams šėtono gundymų, privalomų askezės palydovų, nesunkiai aptiksite.

Lietuviai linkę į įprastines provincialo klaidas: demonizuoti miestą – kaip atvirą ir svetimą, netgi priešišką erdvę, priešpastatant jį idealizuotam kaimui – lokaliai, atpažįstamai ir giminių apgyvendintai teritorijai. Lašas teisybės čia yra: miestas iš tiesų abejingas atskiram individui ne mažiau nei pati motina gamta. Atskirai paimtas Petras ar Jonas su visa savo dramatiška egzistencija miestui absoliučiai nieko nereiškia, jo buvimas ar pražūtis yra beveik nepastebimas. Tarsi viena weltschmerzo apnikta skruzdėlė, į kurią skruzdėlynui nusispjaut. Miestas – kolektyvinis organizmas. Su savo gyvybiniais organais, su savo smegenimis, širdimi ir kloaka. Su savo asfalto kraujagyslių raizginiu, savo insultais, metastazėmis ir senatvine demensija. Šitame geoanatominiame atlase aš gyvenu, manyčiau, kažkur netoli inkstų. Ropinėju ir judinu graudžias skruzdiškas antenėles.

Miestas nėra homogeniškas: iš tiesų tai – daugybė smulkių struktūrų. Daugybė skirtybių, daugybė žmonių, susibūrusių į vieną vietą ir atsinešusių su savimi savo skirtingas patirtis, skirtingą pasaulėžiūrą, skirtingą kultūrą. Ir išmokusių gyventi šalia vienas kito. Visi puikiai žino, į kokį rajoną verčiau neiti sutemus, kuriame geriau nepalikti automobilio, o kur apskritai nekišti nosies net mirtinu atveju. Toks jau tas multikultūriškumas, kai pasižiūri atidžiau: jokia tai ne kultūrų samplaika, o viso labo daugybės kultūrinių autonomijų sugebėjimas gyventi šalia. Iš čia ir gimsta tolerancija kaip gyvenimo forma. Nes tai vienintelis būdas išgyventi kartu – priimti kitoniškumą ramiai, tarsi savaime suprantamą dalyką. Nes kitaip – pjautynės, neišvengiamas karas, kuriame pralaimės visi. Niekam to nereikia, tad belieka atvirumas ir tolerancija – ne kaip ypatingas civilizacijos pasiekimas, ne mada, o tiesiog pagrindinė išgyvenimo mieste sąlyga. Nori išgyventi – toleruok ir savo ruožtu tikėkis būti toleruojamas. Tolerancija ir pagrindinis miesto požymis – jei jis yra, vadinasi, turime reikalų su tikruoju urbis. Visa kita – nei grafitai ant sienų, nei stadiono dydžio prekybos centrai, nei metro – miesto buvimo neliudija. Neliudija netgi masinės riaušės – istorija moko, jog patys žiauriausi ir kruviniausi būdavo būtent valstiečių, ne miestelėnų maištai.

Žinoma, miestas – tai ir negailestinga konkurencija, ir abejingas žiaurumas, ir permanentinė neurozė. Neidealizuoju, kur jau ten. Tikriausiai netgi negalėčiau gyventi tikrame megapolyje – man visai priimtina dabartinė mano gyvenvietė. Uostamiestis, trečiasis pagal dydį Lietuvos miestas – o kartu ir visiškas bažnytkaimis, toks beveik iki ašarų, kur visi vienas kitą pažįsta, o išėjęs į senamiestį būtinai sutiksi bent keletą senų bičiulių. Nors jei kada galutinai nugalėtas mizantropijos sugalvočiau pasislėpti nuo žmonių, keliaučiau į Niujorką. Tiesiu taikymu.

Tiesą sakant, manau, kad apie miestiškąją kultūrą Lietuvoje šnekėti dar ankstoka. Esam pernelyg monolitiniai, pernelyg panašūs, kad galėtumėme įprasti prie kitoniškumo ir jį toleruoti. Mes dar tik mokomės. Kol kas pasitenkiname tuo, kas yra – valstietiškojo mentaliteto išoriniu transformavimu į miestiškąjį modelį. Kas, kad vienoje kišenėje iPhone – iš kitos būtinai styros ta nuolat išlendanti žagrės rankena.

Prie to įprastinio lietuvio – baltasermėgio valstiečio, negudraus, bet užtat patologiškai darbštaus – mito yra nemenkai prisidėję ir kaimo idealizuotojai. Na tie, kurie iki šiol įsivaizduoja Lietuvos kaimą kaip slaptingą šviesuolių, sergstinčių mistinę protėvių gnosis, bendruomenę, sergstinčią šalį nuo kenksmingų moderniojo pasaulio invazijų. Kažkas panašaus į Rousseau – „kilnus laukinis“, „atgal į gamtą“, tik dar naiviau. Nors gal to naivumo čia ne tiek daug, kiek iš pirmo žvilgsnio atrodo – patriotinis romantizmas Lietuvoje visada turėjo paklausą. Net ir rinkos ekonomikos sąlygomis. Žinau ne vieną „dvasingąjį“, iš to mito labai neblogai pragyvenantį.

Kartais pagalvoju – ar tik tas baltasermėgio valstiečio mitas nebuvo lietuviams peršamas sąmoningai? Dvarai ir kultūra – lenkų. Vėliau, sovietmečiu, miestai ir pramonė – rusų. O lietuviai – darbštūs ir nuolankūs cholopai – kaimuose. Ar ne toks buvo planas?

Paradoksas, bet tie, kurie puoselėja valstietiškąjį mentalitetą, adoruodami kaimą ir jo sergstimą archainę „šviesą“, iš tiesų, dažnai patys to nesuvokdami, puoselėja net ne valstietiškąjį, o baudžiauninkiškąjį mentalitetą. Tas lietuvio begalinis darbštumas ir kantrumas – argi tai ne tobuliausi baudžiauninko bruožai, kiekvieno dvarininko svajonė?

Baudžiauninko mąstymas kartais išlenda taip akivaizdžiai, jog belieka tylomis stulbti – negi tai įmanoma, XXI amžiuje? Kartais kyla baisus įtarimas, jog tomis dienomis, kai paskelbė apie baudžiavos panaikinimą, mes arėm laukuose ir nieko negirdėjome. Ir iki šiol nenorime nieko girdėti.

Vienas klasikinių baudžiavinio mąstymo pavyzdžių, minėtas paties Donelaičio. Pamenat, kaip ten būrai apverkia buvusį poną ir keiksnoja dabartinį – mat anas buvo gana geras, o šitas, bjaurastis, visai blogas, su tuo anuo palyginus.

O dabar prisiminkite frazę, kurią, tikiu, ir patys ne kartą girdėjote gatvėje, parduotuvėje ar autobuse: „prie Brežnevo buvo geriau“. Ir t.t, ir pan. – visus tolimesnius ūturiavimus apie anuometinės dešros ir degtinės pigumą irgi esate ne kartą girdėję. Atpažįstamos intonacijos? Aha. Taigi.

Dabar, kad geriau pajustumėte visą paveikslo užmojį ir galią, pabandykite įsivaizduoti kokį, sakykim, olandą. Seną, žilą. Kuris staiga išsitraukia iš burnos porcelianinę pypkę ir sako – „o žinote, prie Hitlerio buvo geriau“. Neįsivaizduojate? Tiesą sakant, aš irgi. Na neišeina, ir tiek. Nes tai tiesiog neįmanoma.

Žinoma, jei suteiksi baudžiauninkui laisvę, jis kuriam laikui apsidžiaugs. Bet neturėkim iliuzijų: laisvę gavęs baudžiauninkas – tiesiog chamas, pasijutęs galingas ir nebaudžiamas. Kurio didžiausia slapta svajonė – prišikti ponui į rojalį – galų gale išsipildė. Tačiau anksčiau ar vėliau jis nuliūs, puls į juodžiausią melancholiją ir imsis mąstyti apie tai, kaip buvo gerai prie to ano, gerojo pono – kuris duodavo neblogai paėsti, pagerti, ir prie darbo labai nespaudė. Nes apskritai be pono gyventi – ne, tokio dalyko baudžiauninko vaizduotė nepriima, kaipgi be pono, niekaip.

Ko norėti iš paprastų žmogelių, jei net ir vadinamasis elitas, turtingieji, elgiasi kaip baudžiavos laikų dvarininkai: toks jau jų įsivaizdavimas apie „buvimą ponu“. Jiems leistina viskas, mat jie – ponai. O kiti, cholopai – apskritai ne žmonės. Juos, kaip rašė tas pats Donelaitis, „už paiką drimelį laiko“.

Tačiau nėra taip blogai, kaip galėtų būti. Miestiškoji kultūra stiprėja savaime – dabar jos laikas. Netolimoje ateityje pamiršime, jog kažkada buvome paversti agrarine imperijos provincija, ir miestai suklestės. Juolab ir ta takoskyra tarp miesto ir kaimo vis labiau dyla. Globalizuojamės. Kažkada, prieškariu, muštynėse tarp kaimų pliekdavomės spragilais ir medinėmis klumpėmis, dabar naudojamės nunčiakais ir kastetais. Pasaulis tampa vis mažesnis – ir vis daugiau jame įvairovės. O tai sveika ir sveikintina – bent jau dėl to, kad suvoktum, jog lietuviškas spragilas ir kiniškas nunčiakas iš esmės niekuo nesiskiria. Būtent čia ir prasideda tikroji, kupina nuotykių ir atradimų urbanistinė istorija.

Žurnalas “Miesto IQ”

Rodyk draugams