Elitu (iš prancūzų élite - geriausias, rinktinis) sociologijoje bei bendrąja prasme vadinama santykinai nedidelė dominuojanti visuomenės grupė, kuriai būdingi tam tikri išskirtiniai bruožai, savybės, ir kuri suvokia save kaip dominuojančią visuomenėje grupę šių savybių pagrindu. Taip lakoniškai elitą apibūdina Vikipedija, laisvoji enciklopedija.

Drįsčiau papildyti - mano manymu, tikrasis elitas yra savotiška aristokratija. Nebūtinai mėlynakraujė, tai siejama ne tiek su aukšta kilme - veikiau su tam tikru etinių ir estetinių nuostatų rinkiniu. Būtent jis, tas rinkinukas, ir skiria neturtingą džentelmeną nuo turtingo chamo.

Dar pridurčiau: Lietuvoje tikrasis elitas tikrai nėra dominuojanti visuomenės grupė, anot Vikipedijos. Dominuojančios, ar bent jau ryškiausiai pastebimos visuomenės grupės yra visiškai kitos - ir kiekviena jų turi savo profesinį elitą, specifinį ir pasižymintį savitais išskirtiniais bruožais. Jas šįkart ir panagrinėsime, kas mums daugiau belieka.

Verslo elitas

Tai pati gausiausia elitinė bendruomenė - ją sudaro visi turtingi žmonės, turintys sąskaitoje vieną kitą milijoną ir nors kartą patekę į kokį bobišką žurnalą laminuotu viršeliu. Jei pakliuvo ant paties viršelio - tai jau elito elitas, paprastai toks laimingasis viršelis su eiliniu žurnalo turiniu po šitokios inauguracijos net nebesišneka. Laminuotas viršelis elitui šiais laikais yra maždaug tas pats, kas anuomet Mindaugui karūna.

Dar neseniai, ankstyvuoju gariūniniu Lietuvos aukštuomenės formavimosi periodu verslo elitą buvo galima sutikti ir gatvėje, kaip paprastus mirtinguosius. Pažindavome juos iš karališkų regalijų - raudonų švarkų ir auksinių lenciūgų. Silpnoji elito lytis nešiodavo leopardo kailio imitacijos timpas, aukštakulnius ir siuvinėtas odines striukes.

Dabar aukštuomenę rengia fantazijos ir humoro nestokojantys dizaineriai juozukai, tad elito uniformos daug įvairesnės ir įspūdingesnės - jos demonstruojamos uždaruose elitiniuose vakarėliuose, o kad galėtų pasidžiaugti ir plebėjai, elitinių porų nuotraukos visu ūgiu eksponuojamos jau minėtuose bobiškuose žurnaluose. Vargšės liaudies dukros studijuoja tas nuotraukas namuose su lupomis ir pagarbiai skaičiuoja svarovskius. Plebso vyrai irgi nelieka nuskriausti - jiems skirti vyriški žurnalai su elito patelėmis, elito dezodorantais kojoms ir elito automobiliais.

Tiems plebėjams, kurie jau išaugę iš reprodukcinio amžiaus, turi sukūrę šeimas arba tiesiog nejaučia aiškiai išreikšto lytinio potraukio, skirti neutralūs žurnalai. Juose rodomos mažųjų elito atžalų nuotraukos, elito gyvenamieji būstai ir interjerai su Liudviko XIV stiliaus lovomis, baldakimais ir antikiniais paveikslais, vaizduojančiais nuogą Pamelą Anderson, nešamą raumeningo gulbino.

Taip, besidalinant fotografuotomis bei filmuotomis vertybėmis, pelnoma tautos pagarba ir meilė - ir išsklaidomos bet kokios abejonės dėl mūsų elito išskirtinumo. Paprasti plebėjai, dėkuidie, turi į ką lygiuotis ir iš ko mokytis.

Banditų elitas

Tai tie banditai, kuriems pavyko praturtėti, nebūti nušautam konkurentų ir nepatekti į kalėjimą - arba sėkmingai atsėdėję, o susikrautus turtus išradingai užrašę uošvės vardu. Tokių nedaug, savaime suprantama. Žiniasklaida juos švelniai tituluoja „kriminalinio pasaulio autoritetais”, o verslo elitas mielai kviečia į savo vakarėlius, kur šie demonstruoja niekuo už vakarėlio šeimininkų neprastesnę aukštuomenės atributiką ir manieras, tik nesifotografuoja žurnalams.

Liaudis šiuos gyvenimo mačiusius vaikinus, neretai kilusius iš paties visuomenės dugno ir sugebėjusius tapti gerbiama aukštuomenės dalimi, natūraliai myli už paprastumą ir nuoširdumą. Jie tarsi netituluoti miesto šerifai, palaikantys visuomenėje tvarką, puoselėjantys senąsias tradicijas ir tėviškai sergstintys nuo neprognozuojamo nepatyrusių, jaunų ir karštakošių nusikaltėlių siautėjimo.

Ekspertų elitas

Irgi gana gausi elito grupė. Tai žmonės, kurie apie viską išmano viską. Nors kartais iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kiek sekloko mąstymo, jų sugebėjimas nusimanyti absoliučiai visose gyvenimo sferose tiesiog stulbinamas - jie tikri gyvenimo ekspertai. Nėra sričių, apie kurias jie nesugebėtų tarti savo svaraus žodžio - nuo kvantinės fizikos iki ekonomikos, nuo Eurovizijos iki ezoterikos. Ši grupė plačiai pasklidusi visuose visuomenės sluoksniuose - jų galima rasti tiek tarp paprastų tarnautojų, tiek tarp žurnalistų, tiek ir tarp galingų Valstybės vyrų. Kukliausieji jų mėgsta išsaugoti anonimiškumą, ir savo visaapimantį nusimanymą nemokamai dalina interneto komentaruose, instruktuodami dainininkus, kaip reikia dainuoti, rašytojus - kaip rašyti, o krepšininkus - kaip žaisti krepšinį.

Meno elitas

Iš esmės tai tie patys verslininkai - tik savo veiklos sfera pasirinkę meną. Mat čia kiek švelnesnė konkurencija, o pinigai gali būti ir labai nemaži, jei pasiseks. Dauguma jų aptarnauja verslo elitą (atmenat tą paveikslą su Pamela ir treniruotu gulbinu?), kai kurie užsiiminėja legalia lochotrono (toks atrakcionas mulkiams, ištraukiantis iš jų kišenių pinigus) atmaina - kultūriniais projektais. Menas jiems rūpi tiek, kiek už jį mokama - tad neilgai trukus jie susikuria kelis nedidukus veiklos modelius, idealiai veikiančius standartinį klientą, ir jais sumaniai manipuliuoja, prisitaikydami prie situacijos. Jie gali jums pasiūlyti visą prašmatnių malonumų spektrą - nuo čigonų taboro su gitaromis iki Sen Sanso „Gulbės”. Daugiau, tiesą sakant, nelabai kam ir prireikia - klientai išprusę, puikiai žino, kas yra tikras grožis, ir bet kokie nukrypimai nuo gero tono nepageidautini.

Tai beveik ir viskas, daugiau elito Lietuvoje kaip ir nėra. Bent jau žurnalai apie kitas elito grupes nieko neužsimena. Tiesa, dar yra televizijos žvaigždės - bet jos iš vienadienių drugelių padermės, gyvena tik tol, kol jas rodo, o laidai iškritus iš TV „tinklelio”, akimirksniu numiršta.

Nors kadaise vienas toks švelniai kuoktelėjęs mano pjesės personažas aiškino visai kitaip - jis prisispyręs įrodinėjo, jog mes, lietuviai, visi iki vieno esame elitas. Ne Lietuva, o Elituva. Mat visi esame tiesioginiai kunigaikščių palikuonys. Gal jis ir teisus, kas ten žino - juk tikrai pakanka sukeisti vietomis vos vieną vienintelę raidę.

Tiesa, prisiminiau: buvau sutikęs ir vieną kiemsargių elito atstovą. Labai seniai Vilniuje buvo toksai šlavėjas, vardu Povilas. Diedukas toks. Nesikeikė, nesispjaudė, visąlaik būdavo švariai išsiprausęs, kvepiantis ir tvarkingas. Su pareigos jausmu ir garbės supratimu. Dar ir mandagus - o su damomis netgi subtiliai galantiškas. Ir dar savo darbo teritoriją kaip šluodavo - iki blizgesio, kad anei šiukšlelės neliktų.

Labai kultūringas žmogus. Sakyčiau - kuo tikriausias elitas.

Žurnalas “Miesto IQ”

Rodyk draugams