BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Romas Raila, poetas iš Siesikų

* * *

Baltas ir ramus miestelis šitas
Aukštaitijos.
Kaip gražiai darželiuose čia žydi
pinavijos.

Kaip palankiai čia kaimynas šneka
su kaimynu.
Kaip gardžiai čia girtuoklėlis laka
alų, vyną.

Kaip gražiai keliauja į bažnyčią
davatkėlės.
Kaip nuobodžiai pramogauja šičia
jaunimėlis.

Kaip lengvai čia vėjy dulkės sukas
prie stotelės.
Kaip gražiai čia ilgisi berniukas
didžio kelio.

Kaip maloniai gelsvas lėkštas rytas
glosto kaktą.
Kaip gražiai čia būtų nužudytas
Francas Kafka.

Rodyk draugams

Kitoks turizmas

Būčiau turbūt pats blogiausias turistas pasaulyje. Nemėgstu ekskursijų. Nesiklausau kvapą gniaužiančių gidų istorijų. Nestoviu po valandą prie kokio turistiniu brendu paversto istorinio paminklo. Prastai išmanau architektūrinius stilius ir nuobodžiauju muziejuose.

Visi miestai, kuriuose man teko kada nors ilgiau ar trumpiau buvoti, laikui bėgant susiliejo į vieną milžinišką didmiestį, neturintį nei pradžios, nei pabaigos. Arba gal prasidedantį kokiame nors ten Vilkaviškyje ir pasibaigiantį kokiame nors ten Niujorke. Globalinis kaimas, tai jau tikrai.

Užtat kiekvienąkart maloniai nustembu, aptikęs atpažįstamą planetos kampelį televizoriaus ekrane - ėhei, ogi prie šito akmens Centriniame parke aš prisidegiau cigaretę, o tą viešbutį praeidavau kaskart, keliaudamas į krautuvėlę kavos.

Keista, bet iš viso to globalinio kaimo, iš tos nesibaigiančios miestų sekos atmintyje išlieka anaiptol ne patys įspūdingiausi, ne patys prašmatniausi akcentai. Ne nuostabiausios bažnyčios, o porelė balandžių, besimylinčių virš praeivių galvų ant Turino geležinkelio stoties atbrailos. Lyg lėktum viršgarsiniu greičiu skriejančiu ekspresu, ir iš susiliejančio peizažo ištrauktum vien trumpus stabtelėjimus mažose tuščiose stotelėse, kur ant suolelio murkso vienišas susigūžęs keliauninkas, o vėjas tingiai vaikosi seno laikraščio skiautę.

Ir neretai tas vienišas keliauninkas ir yra vienintelė detalė, liudijanti ir tavo paties buvimą. Ne katedrų smailės, ne garsenybių pasirodymai ir ne švytintys reklamų skydai miestą padaro gyvu sutvėrimu - tokiu, į kurį atidžiau įsižiūrėjus galima pajusti ir suvokti jo tikrąją esmę. Gyvybės miestui suteikia žmonės - ne, neturiu omenyje tos minios, kurią kas rytą praryja, o vakare išspjauna metro žiotys. Tai viso labo keletas žmonių - personažų, sukurtų būtent šitam miestui, būtent šitai scenografijai. Visa kita - tik sumauta masuotė.

Tokių personažų nebūna daug, iš pažiūros jie net nepanašūs į pagrindinius herojus, tad dažniausiai tenka jų ilgokai paieškoti. Tačiau būtent juos stebėdamas gali dekoduoti tikrąją miesto esatį. Kartais pasiseka: sutinki tokią užsimaskavusią miesto dvasią vos atvykęs, tuščioje gatvėje, patį pirmąjį rytą - kaip anąkart Naujajame Orleane, kur tokia miesto dvasia, įsikūnijusi į liesą kaip žalga dvimetrinį juodį, kartu su tavimi pasidžiaugė: „argi ne nuostabi diena šiandien, ką?”

Tie žmonės-dvasios gali atrodyti labai skirtingai: kaip žinomi miesto keistuoliai, pripažinti pamišėliai ar šiaip tyleniai. Todėl reikia labai atidžiai ir kantriai stebėti, kas yra kas, kad nepakliūtum į nagus šarlatanui, pateiksiančiam tau savąją - šarlatanišką miesto versiją.

Klaipėdoje, kurioje gyvenu jau daugybę metų, vieną pirmųjų žmonių-dvasių sutikau ankstyvoje jaunystėje. Buvo iš tų pripažintų pamišėlių - nekenksmingas, bet negalėtum pasakyti, jog nepavojingas. Vien savo išvaizda aplinkiniams jis kėlė pagarbų siaubą: milžinas, tikras griaumedis, riebaluotomis garbanomis. Eidavo gatve lėtai ir sunkiai, vos judėdamas, vilkdamas golemiškas kojas. Kažkuo priminė tą indėną iš Miloszo Formano „Skrydžio virš gegutės lizdo” - tą, kur rankomis išrauna unitazą, išmuša beprotnamio grotas ir pabėga į laisvę. Kartais sustodavo ir dusliai ūkčiodamas imdavo daužyti kumščiais tuštumą. Liuobdavo tais savo kūjakumščiais nematomam, klastingam ir baisiai galingam priešininkui.
Pasirodydavo jis visąlaik tuo pačiu metų laiku - ankstyvą pavasarį, tirpstant sniegui. Tarsi atsirasdavo iš niekur su pirmu šiltesniu saulės spinduliu. Mes jį anuomet taip ir vadinom - Pavasariu. Kumšteldavom vienas kitam ir sakydavom - žiūrėk, Pavasaris eina.

Paskui, kiek vėliau, kai jau pamažėle pradėjau lankytis tuometiniuose alubariuose, susipažinau su kitokios rūšies žmogumi-dvasia. Buvo ten toks populiarus personažas - na, ne tiek populiarus, kiek neišvengiamas, tarsi vėjas nuo jūros. Daug populiaresni buvo kiti linksmintojai - ypač vienas dar ir dabar garsus anekdotų pasakotojas. Net ir nevykėlis Vasiokas, temokėjęs mažuoju pirštu ypatingai spragtelti ausį, parodyti pirštais ragus ir juokingai sumūkti, vyrijos buvo labiau gerbiamas. Santaliučija - taip jį visi vadindavo - buvo nuobodus. Už bokalą alaus gana neblogu seniokišku tenoriuku padainuodavo dainą. Labiausia mėgo, savaime suprantama, tą itališkąją „Santa Liučija”. Kartą kažkuris prispjovė atsikrenkštęs į bokalą, padavė Santaliučijai ir paliepė - „dainuok”. Ir ką - padainavo. Besišypsodamas. Tik alų mandagiai atstūmė.

Per kažkelintą apsilankymą alubaryje, po pusantro bokalo alaus visai suvyriškėjęs ir įsidrąsinęs, kažkaip netyčia ėmiau su tuo Santaliučija kalbėtis. Ir apstulbau: reto intelekto, galantiškas ir šiaip - vienas išmintingiausių žmonių, kuriuos teko sutikti. Eruditas ir poliglotas - deklamavo man Baudelaire‘ą, Whitmaną, Goethę. Originalo kalba. Paklausiau susijausminęs - kodėl jis čia, alubaryje, kodėl - taip? Vos šyptelėjo ir teatsakė: esate dar labai jaunas.

Dar vėliau suradau Teatrabarį - tikrą tų laikų žmonių-dvasių rezervatą. Iš tiesų tai buvo tokia niekuo neišsiskirianti knaipė šalia Dramos teatro - vienoje pusėje šašlykinė, kitoje kavinaitė, į kurią kartkartėmis užbėgdavo ir tikrų aktorių, tikrų dailininkų ar tikrų rašytojų. Bendruomenės daugumą, žinoma, sudarė visokio plauko keistuoliai, nepritapėliai, maištininkai ir šiaip „žmonės prie meno”. Kavinaitės gale dažniausiai išdidžioje vienatvėje sėdėdavo Romėnas - taip jį praminė dėl jo manijos, mat esąs kilęs tiesiogiai iš paties Palemono. Tiesa, paskui jam kažkas galvoje visai susisuko, ėmėsi prisistatinėti Graiku - o kai paskutinįkart jį mačiau, įrodinėjo visiems esąs Prūsas. Teatrabarin iš savo klajonių po sepija tonuotą Klaipėdą užsukdavo ir fotografas Raimis - jį vėliau nusinešė garsusis uraganas „Anatolijus”, įslinkdavo Danielius amžinai dažuota nosimi, ilgais sijonais atšlamėdavo iki mistinio paslaptingumo kvailos mūzos. Kartais su savo paties sukonstruotu motoriniu dviračiu (turėjusiu net autonominę šildymo sistemą!) atvažiuodavo Elektrikas. Įsiverždavo būrelis hipių, besiglebėsčiuodami ir besibučiuodami, tarsi būtų nesimatę ne nuo vakar vakaro, o mažų mažiausiai septynetą praeitų gyvenimų. Saulius Filosofas įteikdavo man ranka įrištą Nietzschės „Taip kalbėjo Zaratustra” kopiją (tik dviems dienoms, eilė laukia!) mainais į Kafkos „Procesą”. Įsliūkindavo amžinai apsinešęs Čiužinys, sugagendavo mutacijos paliestais balsais jaunikliai pankai. O už lango Sovietų valdžia toliau tebestatė socializmą ir formavo naująjį sovietinį žmogų, komunizmo statytoją. Cha.

Esu turbūt pats prasčiausias turistas pasaulyje. Atsiskiriu nuo ekskursijos, nesiklausau išmintingų gido pamokymų. Slankioju nepažįstamomis gatvelėmis, nekreipdamas dėmesio į istorinius, kultūrinius ir architektūrinius paminklus. Ieškau žmonių - personažų, sukurtų būtent šitam miestui, būtent šitai scenografijai.

Net jei ta scenografija - vien baugiai bėginėjantys klerkai, niūriai slenkanti proletarų minia ir netvirtomis kojomis žirkliuojantys alkoholikai mirusiųjų veidais. Tipiška Hado scenografija, šalta ir bedžiaugsmė.

Žurnalas “Miesto IQ”

Rodyk draugams