Czesław MIŁOSZ

Pasaulio pabaigos dieną
Bitė supasi ant žydinčios nasturtos.
Saulės atokaitoj žvilgantį žvejas taiso tinklą:
Ryt išplauks, ir delfinai šokčios aplink.
Kaime jauni žvirbliukai čirškia viršum gurbų.
O žaltys, žaltys auksinis, koks ir turi būt.

Pasaulio pabaigos dieną
Moterų švyti balti veidai laukuos iš po skėčių,
Girtuoklis vejos pakrašty užsnūsta.
Tie laikraščių pardavėjai - nors užsikimšk ausis!
Valtis plaukia, geltona burė, vėjo išpūsta.
Vakaras. Smuikų skambesys.
Pro atvirą langą. Žvaigždės šviečia.

O kas tikėjos griaustinių, mažų mažiausiai - žaibų,
Tarsi nusivylę, stebisi.
O kas tikėjos arkangelų trimitų ar šiaip kokių ženklų - juo labiau
Netiki tuo. Negali būti. Jau?
Nes kol saulė ir mėnuo stovi aukštybėse,
Kol tu rožę su kamane prieš nuskindamas rankoj laikai
Ir kol rožiniai gimsta vaikai,
Niekas netiki. Negali būt. Jau?!

Tik žilas senutėlis, toks, kad galėtų būt pranašas,
Tačiau ne tas jam rūpi, nes turi kitų darbų,
Panosėje murma, pomidorus parišdamas:
Kitos pasaulio pabaigos nebebus,
Kitos pasaulio pabaigos nebebus.

(Vertė V. Bložė)

Rodyk draugams