Klaipėdos dramos teatras sezoną užbaigs pakiliai: birželio 8d. 18.30 val. Žvejų rūmuose (Taikos pr. 70) žiūrovų lauks režisieriaus Jono Vaitkaus režisuota Gintaro Grajausko dviejų veiksmų tragikomedija „Mergaitė, kurios bijojo Dievas”.
Režisierius Jonas Vaitkus - viena ryškiausių asmenybių Lietuvos teatro scenoje. Tai vienas tų retų režisierių - grandų, sugebančių „iš muzikos, dailės, ritmikos, plastikos, žmogaus balso ir paties žmogaus, ir spalvų, ir architektūros” sutverti ištisą savo pasaulį - drąsų, neretai atvirai maištingą, o kartu subtiliai jautrų ir filigraniškai niuansuotą. Ne vienas J. Vaitkaus spektaklis jau tapęs legendiniu, jo kūryba svarstoma ir analizuojama teatrologų, prieš keletą metų išleista solidžios apimties monografija (Daiva Šabasevičienė. „Teatro piligrimas. Režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai”. Vilnius, „Krantai”, 2008). Tarp J. Vaitkaus mokytinių - gausybė žinomų Lietuvos aktorių bei režisierių: Saulius Balandis, Arūnas Sakalauskas. Gintaras Varnas, Dalia Michelevičiūtė…
Klaipėdietis rašytojas Gintaras Grajauskas - poetas, dramaturgas, eseistas. Lietuvoje išleidęs 11 knygų, 2000-aisiais metais tapęs iki šiol jauniausiu „Poezijos pavasario” laureatu. G. Grajausko knygos išleistos ir Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Islandijoje. Pastaraisiais metais G. Grajauskas vis labiau sieja savo gyvenimą su teatru - rašo ir verčia pjeses, dirba Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėju.
G. Grajausko pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas” dar nepasiekusi scenos jau turi savo turiningą istoriją. Pjesė G.Grajauskui 2007-aisiais pelnė laurus Nacionalinės dramaturgijos konkurse „Versmė”, o 2008-aisiais - „Auksinį scenos kryžių” už geriausią nacionalinę dramaturgiją, tačiau iki šiol scenoje pastatyta taip ir nebuvo… Kodėl? Priežasčių, matyt, ne viena. Teatrologė Aušra Martišiūtė savo straipsnyje „Dramaturgas, kurio bijojo teatras” („Metai”, 2009 Nr.1) rašo: „G. Grajausko dramaturgija efektingai pasuko tradicijos - istorinės dramos - atnaujinimo linkme. Tai sukelia nuostabą ir susižavėjimą skaitytojui, tačiau suglumina teatrą, kuris savo kūrybinių priemonių arsenale neranda G. Grajausko pjesei reikalingo teatro kalbos kodo, kuris pjesės tekstą paverstų patraukliu spektakliu. Kūrybiškai parašytas tekstas teatrui reikalauja adekvataus teatro kūrybos atsako. Galbūt čia ir slypi baimės šaltinis?”
Pagrindinė pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas” herojė - Marija, pasakojanti savo nuotykingą ir nuotaikingą gyvenimą. Prisiminimų kaleidoskope keičiasi personažų galerija, pamažu įtraukdama žiūrovus į fantasmagorišką „tarsi-realybės” atmosferą. Viskas lyg ir labai realu bei atpažįstama - tiek sovietmečio vaikystės istorijos, kuriose pirmąkart iškyla Marijos dievinamo lėktuvų konstruktoriaus Antano Gustaičio figūra, tiek šaržuota nuvorišų - „naujųjų lietuvių” buitis. Tačiau ši atpažįstama realybė - kiek pasislinkusi, prisodrinta detalių, verčiančių suklusti, išplaunančių ribas tarp tikrovės ir sapno poetikos, tarp vizijų ir aktualijų. Kas iš tiesų vyksta? Marija - auka ar žudikė? Ką regime scenoje - vieno pamišimo istoriją, vartotojiškos visuomenės kritiką, trumpą Lietuvos - postsovietinės valstybės istorijos kursą? Ko gero, visa tai kartu - ir šį tą daugiau…
Epizodiškai pasirodantis, tačiau „raktinis” pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas” personažas - aviakonstruktorius, lietuviškų lėktuvų ANBO (akronimas - Antanas Nori Būti Ore) kūrėjas Antanas Gustaitis (1898 - 1941). Jis tarsi lakmuso popierius, leidžiantis gyviesiems pasitikrinti dar tebelikusias savo gyvybės ir tikrumo promiles, vaizduotės ir kūrybos galias. Įdomi detalė: lėktuvų konstruktorių Antaną Gustaitį pjesėje vaidins ir aktorius Rytis Gustaitis - tiesioginis ANBO kūrėjo giminaitis.
Belieka pasidžiaugti, jog pjesė galų gale surado savo režisierių - laimingų pabaigų nutinka, pasirodo, ir realiame gyvenime - ir pakviesti visus į premjerą. Aukštyn širdis!

Rodyk draugams