Yra toks senas paprotys: metams besibaigiant, suskaičiuoti visokius ten pasiekimus, atimti iš jų netektis ir gauti rezultatą. Apibendrinimą. Jei rezultatas be minuso ženklo, vadinasi, metų būta gerų.

Niekada nebuvau stiprus šitoje egzistencinėje aritmetikoje: suprantu, kad prie trijų arbūzų pridėjus keturis bananus ir atėmus dvi morkas, bus penki. Tik va klausimas - ko penki?

Patys matote, verčiau jau man neskaičiuoti. O neskaičiuojant - na, metai kaip metai buvo. Iki keturiasdešimties žmogus gyvena laukdamas, nuo keturiasdešimties - tiesiog tempia laiką. Ir aš kaip visi - tempiu laiką, stumiu dienas. Stumk-trauk.

Ach taip, tiesa - krizė, sunkmetis. Na, ir čia nieko naujo. Visokiausio plauko kultūrininkams sunkmetis - nuolatinė būsena. Tad jei kas ir puolė į paniką dėl tos krizės, tai kultūrininkai tik gūžtelėjo pečiais. Nieko naujo, pripratę.

Apskritai nieko labai naujo. Laikas tempiasi, dienos stumiasi. Už lango tamsu - tiek dieną, tiek naktį. Televizoriuje vis tie patys strapinėjantys puspročiai. Kažkuriame laikraštyje toks straipsnis buvo - „Lietuviai sunkmetį įveiks šokdami”. Aha. Šokdami ir pasišokinėdami. Tie lietuviai nelyg kokie šamanai - anie irgi su savo demonais galynėjasi šokdami.

Ir tie patys iki gyvo kaulo įgrisę veidai, tie patys mėgėjiškos pjesės personažai - visuose TV kanaluose vienu metu. Lyg visa likusioji Lietuva būtų jau emigravusi. Keista, bet daugumos jų aš net pavardžių neprisimenu - tokie iš matymo pažįstami, ir tiek. Nors kita vertus, nieko keisto - o kodėl turėčiau. Aukštuomenė? Su tokia aukštuomene, kaip kadaise sakė toks vienas orus jūrų valkata, aš vienoje lysvėje nekakočiau. Kodėl lysvėje? Kad nežinau net, tiesiog toks posakis. Gi pamenat, visi mūsuose iš žemknisių, tiek elitas, tiek jūrų valkatos.

Smegenys - subtilus mechanizmas. Nereikalingą informaciją jos tiesiog blokuoja. Nufiltruoja, pažymi „suknistas šlamštas” ir nugrūda šiukšliadėžėn.

Budistai savo mokymuose užsimena apie teisingą atmintį - kaip vieną siekiamybių. Iš esmės ten kalbama anaiptol ne apie sugebėjimą įsiminti, o visiškai atvirkščiai: teisinga atmintis - tai gebėjimas teisingai pamiršti. Iš tiesų - prisiminti daugybę kartų lengviau (blogiausiu atveju galima tyliai paguglinti), o va pamiršti tai, kas liko išsaugota atmintyje, beveik neįmanoma. Na, nebent sklerozė pagelbėtų.

Bene radikaliausia atminties požiūriu buvo tokia lotofagų padermė iš „Odisėjos” - jie tol kramsnodavo ypatingos rūšies lotoso lapus, kol visos atminties raukšlės išsilygindavo, o smegenys pasiekdavo tobulą „reset to factory” kondiciją. Bauginanti, bet kartu ir velniškai viliojanti perspektyva - spėju, Odisėjas lotofagų saloje bus praradęs ne ką mažiau bendražygių nei per sirenų viliones. Visi tie, kurių itin aukštas IQ, prostatos problemos ir prasta klausa pasitarnavo kaip nepramušamas skydas erotinei sirenų popmuzikai, garantuotai neatsispyrė lotofagų siūlomai intelektualinei savižudybei.

Užmarštis yra palaiminga. Nebeprisiminti vardų, veidų, skaičių, slaptažodžių ir PIN kodų, išmintingų teorijų, kvailų poelgių, nieko, dėl ko galėtum gailėtis. Pamiršti privalomus papročius, nepastebėti chroniškais tapusių įpročių, su pasimėgavimu painioti vardus, painioti chronologiją, vakardieną su pernykščiais lapais. Per Kalėdas dažyti kiaušinius, pavasariais dovanoti praeiviams senus bilietus ir Vėlinių žvakeles. Siaubinga laisvė.

Beveik sutikčiau sukrimsti tą iki tobulos palaimos likusį gabalą lotoso lapo - tik norėtųsi, kad bent šis tas atmintyje pasiliktų. Nedaug. Man būtų visai gana kelių smulkmenų. Tų kelių smulkmenų, kai buvo gražu. Tiek gražu, kad nebepamirštama.

O kol kas - nieko naujo. Sirenas praplaukėm, artinamės prie lotofagų salos. Kol dar neprisišvartavom, mėginu gyventi savo paties gyvenimą, kurį, reikia pripažinti, buvau gerokai apleidęs. Stebėdamas, likdamas šešėlyje, nuošalyje. Nes jei nori pamatyti, privalai išlaikyti distanciją. Tai ir laikiau.

Kartais jaučiuosi nelyg koks senas kaimo armonikierius - visą tą laiką, kai kiti šoko, plakėsi spragilais su gretimu kaimu, glamžėsi su mergom pakampėse, pešė dūmą ir leido ratu butelį naminės, jis liurlino tą savo armoniką. Kol vieną dieną staiga suprato, jog visą savo gyvenimą taip ir pragrajino.

Geriau pagalvojus, o ir ką gi jis galėtų prisimint, tas armonikierius?

Galėtų užsimerkt, užsigalvot ilgam ir šyptelt prisiminęs - o va tą kartą, berods rugpjūtį, prieš kokį dvidešimt metų, visai neblogai sugrajinau. Gražu buvo, tikrai.

Buvo verta.

Rodyk draugams