Žiniasklaida - didi jėga. Net pats geltonosios spaudos magnatas Rupertas Murdockas jos prisibijo. Sako, kad susipykti su žurnalistais yra daug baisiau už paprastą mirtį.

Žino, ką kalba; kompetentingas žmogus, negi ginčysies. O ir patys žurnalistai kukliai vadina save „ketvirtąja valdžia”. Kodėl ne pirmąja? Akivaizdu, tik iš įgimto kuklumo. Nes iš tiesų tikroji valdžia, valdanti ir formuojanti žmonių sąmonę, ir yra žiniasklaida.

Bent jau čia, Lietuvoje, kur keisčiausiu būdu dera šventas naivumas ir demoniška pagieža. Ir tai ketvirtajai valdžiai, reikia pripažinti, labai neblogai sekasi - ir valdyti, ir formuoti, ir slėptis šešėlyje, ir neatsakyti už savo veiksmus.

Viešieji žiniasklaidos herojai - žurnalistai. Tiesos gynėjai, taranai, pedofilų klano siaubai. Vieninteliai paprastų žmonių užtarėjai, modernieji Tadai Blindos. Jų interesų laukas tiesiog neaprėpiamas, o jų fantazija priverstų susigūžti ir patį E. T. A. Hoffmaną. Jūs dar nespėjate net pagalvoti, o jie jau, žiūrėk, skleidžia žinią - ką ten, tiesiog sklaidosi žiniomis kairėn dešinėn. Ir visos žinios - viena už kitą svarbesnės: apie kūdikėlio Radžio prasidėjimą, apie Zvonkės virtimą Bunke, apie naują olialia trululiū ir jos sintetinį papą. Viską jie žino, viską išmano! Apie vandenis, kur teška, apie vilką, baltą mešką…

Taip, netgi apie paprasčiausią vandenį, bėgantį iš čiaupo, profesionalus žurnalistas gali parengti tokį reportažą, kad bobulytės urmu kraičios nuo infarktų, it musės rudenį. Pats tą reportažą mačiau - šedevras. Pasirodo, Lietuvoje iš čiaupo teka visai ne vanduo, o kažkas panašaus į lydytą alavą: vos tik gurkštelėsi lašelį, ir jau gali pamažu pradėti ruoštis įkapes. Savaitė kita, ir nebėr žmogaus, vandeniu nusinuodijo.

Jei tik kas imtų manęs ir paklaustų… Bet juk neklaus, bestijos; aš jiems neįdomus, neatitinku jų produkcijos vartotojo modelio. Neformatas. Jiems ir jų suformuotam reitinginiam - treninginiam formatui, žiniasklaidos vartojimo vienetui, kuriam ir skirta visa šita fantasmagoriška idiotų perykla, aš esu absoliutus nulis.

Todėl galiu būti drąsesnis ir už patį Murdocką, ir pasakyti net ir neklausiamas: mielieji, mano įsitikinimu, jūs jokie ne žurnalistai, o šiaip - velniai žino kas, švelniai tariant. Žurnalistikos Lietuvoje nebėra. Tikrieji žurnalistai turi atsakomybės jausmą, profesinės garbės pojūtį, savosios sferos išmanymą - seniai dingę. Liko vos vienas kitas. O jų vietas užėmė dvi visiškai naujos biologinės rūšys.

Pirmoji, pati gausiausia - greitakojai mažaraščiai. Jie dirba už juokingą atlyginimą, siaubingai blogai ir šiurpinančiai daug. Jie dirbtų ir visai veltui, gal net patys primokėtų - vien už galimybę išvysti savo pavardę, išspausdintą laikraštyje, ar pamatyti save televizoriuje. Greitakojai mažaraščiai gali rengti reportažus bet kuria jūsų pasiūlyta tema - nuo branduolinės fizikos iki moderniojo šokio. Jie tobuli universalai - vienodai tobulai ničnieko neišmano bet kurioje sferoje.

Jiems nieko nereiškia supainioti Rostropovičių su Rabinovičiumi, jau nekalbant apie Schumanną su Schubertu, ar papasakoti skaitytojui, kaip nuostabiai koncerte choras sudainavo kūrinį pavadinimu „Avia Marija”. Georges Bizet jiems, žinoma, Džordžas Bizetas.

Aptikę seną pastatą su per stebuklą išlikusiu masonų herbu, jie įdeda laikraštin nuotrauką su prierašu: „Čia tarybiniais metais buvo Geležinkeliečių namai”. Jei dingtų Google, jie išmirtų tą pačią dieną. Dažniausiai žiniasklaidoje jie ilgai neužsibūna: per kelerius metus juos išsunkia kaip citrinas ir išmeta šiukšliadėžėn, pakeisdami šviežiomis lakstančiomis citrinomis - nors pažįstu ir vieną kitą citriną veteranę.

Antroji kategorija - žiniasklaidos elitas. Jų nedaug, bet jie galingi. Iš esmės visais atžvilgiais jie daug panašesni į samdomus žudikus, o ne į žurnalistus. Už gerą atlyginimą šie legionieriai dirbs bet kam ir bet ką. Jie turi specifinį profesinės etikos supratimą, bendrieji dėsniai jiems negalioja; tačiau žurnalistinio objektyvumo principą, liepiantį išklausyti abi konfliktuojančias puses, jie labai vertina: jis garantuoja, kad pinigai plauks iš abiejų fronto pusių. Valstybė, visuomenė, juo labiau atskiras žmogus, individas - jiems tušti žodžiai.

Tiesa, savo laidose jie dažnai vartoja tuos žodžius kaip meninę priemonę, savotiškas barokines puošmenas, nieko nereiškiančias, bet emociškai paveikias. Iš tiesų pasaulyje jie myli ir vertina tik du dalykus: save ir pinigus.

Nuoširdžiai atsiprašau tos trečiosios, baigiančios išnykti kategorijos - tikrųjų žurnalistų. Labai gerbiu ir vertinu šituos žmones. Taip jau nutiko, kad gyvendamas turėjau labai daug bendrų reikalų su žiniasklaida; šiandien galiu pasakyti tik tiek: man skaudu ir gėda, kad žurnalisto profesija nepriklausomoje Lietuvoje tapo bene labiausiai devalvuota. Nuo garbingumo ir drąsos - sakyčiau, kartais netgi heroizmo - iki kažkokios apgailėtinos aptarnavimo paslaugų artelės, kurioje turtingieji gali užsakyti skersai kelio stovintį konkurentą, o skurdžiai - gauti savo kasdienę informacinių kvaišalų dozę.

Ir tik nepasakokit man tų savo pasakų, kad rašote ir rodote vien tai, ko pageidauja žmonės. Kad jūs tokie, nes tauta tokia. Niekai.

Atvirkščiai - tauta tokia, nes jūs tokie. Ir jūs tai puikiausiai žinote.

Žurnalas IQ

Rodyk draugams