Štai aplink visi kalba - krizė, krizė. O aš sakau - nėra jokios krizės, išsigalvojimas visa tai. Va, pasižiūrėjau pro langą - nagi, tai kur ta mūsų krizė - ei, pasirodyk! Ir ką - ir nėr jokios krizės. Ruduo va, lapai krenta. Šlapia, bulvaruose tamsu. Sutinku. O krizės - jokios. Nei nueinančios, nei ateinančios. Apskritai tai aš laikausi liberaliojo ironiko Danijilo Charmso doktrinos, jis irgi teigė - jokios krizės nėra. Apskritai - nieko nėra, viskas yra dūmai. O jei kas dar nėra dūmai, tai greit jais taps.
Žiūriu pro langą. Matau susiraukusį ir žiauriai nelaimingą tipą, vairuojantį tvarto dydžio visureigį. Oi, nelaimingas žmogus. Vargšas. Benzinas pabrango - užtat jis toks susisukęs. Krizė mat.
Įdomu, galvoju, ką apie tas mūsų krizes pasakytų koks, tarkim, badaujantis somalietis? Patikslinu, ne todėl badaujantis, kad gražiai sulieknėtų ir tiktų TV projektui „Šok su badaujančiu somaliečiu”. Tas somalietis tikriausiai visų pirma išreikštų solidarią užuojautą, suprantančiai palinksėtų galva, o paskui paklaustų - tai kokios bėdos apniko? Karas, maras, sausra, o gal cunamis su radiacija, kaip Japonijoje? O išsiaiškinęs tikrąją padėtį somalietis tikriausiai šiek tiek sutriktų, skėsteltų rankomis ir pasakytų: „ponai, visų pirma, kaip sako filosofai, susitarkime dėl terminų. Tai, ką jūs vadinate krize, yra jokia ne krizė, o tiesiog paprasčiausia finansinė suirutė. Gal net kažkieno patylomis organizuojama, ar bent jau skatinama. Esame civilizuoti žmonės, tad mums juk ne paslaptis, kad iš suirutės, kaip ir iš karo, galima puikiai uždirbti. Tiek, kiek niekada neuždirbtum taikos ir tvarkos metais. Kuo drumstesnis vanduo, tuo didesnis laimikis.”
Bet kam mums tas somalietis - pasidairykime arčiau, aplinkui. Paklauskime bet kurio vietinio kultūrininko, ką jis galvoja apie krizę. Bet kuris kultūrininkas - jei jis ne sukčius ir ne vagis - kreivai nusišypsos ir pasakys: Krizė? Na taip, žinoma. Kiek prisimenu, mums visą laiką buvo krizė. Visus tuos dvidešimt metų. Skurdas ir vegetavimas. Ir skubiai pridurtų - bet tai normalu, jūs labai nesigraudinkit, mes pripratę. Kultūrininkas užjaučiamai nusišypsos, paplos per petį ir išeis rašyti projektų.
Su tais projektais - atskira šneka. Čia panašiai kaip sovietmečiu su moksliniu komunizmo lekcijomis: visi, tiek klausytojai, tiek ir patys lektoriai, kuo puikiausiai supranta, jog visa tai totali nesąmonė, siurrealistinis absurdas, tačiau tyliu susitarimu visi tuo toliau užsiiminėja. Vieni pasakoja niekus, kiti klausosi - rimtais veidais, nes sistema reikalauja, kad viskas būtų rimta ir oru, jokių čia komedijų.
Štai tarkim: ėmei staiga ir parašei puikų eilėraštį. Tiesiog šedevrą! Ir norėtum gauti už jį šiokį tokį atlygį. Kad galėtum už stogą virš galvos susimokėt. Kiek tas šedevras vertas? Milijono? O dievai jį žino. Viena aišku: jei išsiųsi jį kultūrinei spaudai, geriausiu atveju gausi už jį 20 litų. Į rankas, atskaičiavus mokesčius. Tačiau gauti pinigų už eilėraštį visai įmanoma - kad ir ne milijoną, bet ir ne 20 litų. Tereikia tik teisingai jį įpakuoti - sukurti projektą „Eilėraščio „Tupi tupikas, lupa lupikas” skaitymai Pietryčių Lietuvos seniūnijose”. Projekte reikės pasižadėti, jog visais įmanomais būdais stengsiesi sudominti publiką šiuolaikine lietuvių literatūra: skaitysi nuogas, išsivoliojęs dervoje, apsikaišęs plunksnomis ir stovėdamas ant galvos. Taip pat naudosi pačias moderniausias technologijas: kompiuterį, projektorių ir dolby surround. Pasistenk, įrašyk projekte viską, kas tik šauna į galvą - nes iš tiesų tau reikia sudominti net ne publiką. Daug baisiau: tau reikia sudominti projektą skaitysiantį klerką, kurio poetinis bagažas apsiriboja „Trakų pilimi” ir „Eglutė skarota”. Trumpai kalbant, apie tas visas poezijas jis apskritai nieko neraukia, tad jam visai vienodai rodo, ką tu ten skaitysi. Svarbu, kad pats projektas būtų įdomus ir intriguojantis. Nes pinigai ir mokami visai ne už tą tavo genialų eilėraštį, o už antrinį tekstą - projektą. Tad nepasidrovėk, užpildyk tuos nelaimingus keliolika lapų. Stropiai atsakyk į visus klausimus - kiek projektas bus novatoriškas, kuo skirsis nuo kitų, kokioms visuomenės grupėms jis bus skirtas, kiek žmonių tiesiogiai ar netiesiogiai galės pasinaudoti projekto rezultatais ir kokia bus projekto išliekamoji kultūrinė vertė.
Sakai, nerašysi? Nes visa tai - kvaila? Na, visų pirma, tai džiaukis, jog tavasis projektas - vietinis, nedidelės kultūrinės vertės. Va jei rašytum projektą Europos fondams, gali tekti prirašyti ne keliolika, o kelis šimtus lapų. O antra - tai ne taip jau labai ir kvaila, geriau pagalvojus. Netgi savaip išmintinga.
Kam skirta visa šita biurokratinė velniava, šitas popierizmas? Ar ne paprasčiau būtų už tavo darbą tau tiesiog sumokėti - tikrą, normalų honorarą? Gal ir paprasčiau, bet tokia mintis yra ydinga ir eretiška. Nes jei atsisakytumėme projektų, kaipgi tu išmoktum meluoti - gražbyliauti, girti ir girtis, rimtu veidu paistyti niekus apie trumpalaikį ir ilgalaikį projekto poveikį visuomenei? Nes kaip gi gali paveikti visuomenę, tarkim, tas pats eilėraštis - kad ir genialus. Ką, žmonės jį perskaitys, susipras ir visi iki vieno urmu taps broliais ir sesėmis, kaip kad Šileris prisakė? Varge varge. Autorius nuliūsta ir susigraužia, o čia staiga - lyg Pilypas iš kanapių - staiga strykteli iš kažkokių juodžiausių pasąmonės užkaborių toks televizijoje matytas tipelis ir gūdžiu Hamleto tėvo šmėklos balsu klausia: „tai ką padarei, kad Lietuvai būtų geriau? Sakyk, kiek darbo vietų sukūrei, parazite?”
Kukliai tyliu, kaltai nudelbiu akis.
„Štai aš, pavyzdžiui, sukūriau du šimtus darbo vietų,” - neatstoja šmėkla.
„Aš sužavėtas”, sakau, - „sveikinu tamstą. Jūs esate didis patriotas ir patricijus, nes turite net du šimtus vergų!”
Šmėkla graudžiai sudejuoja kažką apie mokesčius ir išnyksta.
Et, nekreipkim dėmesio. Rašantysis įtaria regėjęs ne viziją, o provokaciją, tad grįžta prie projektinės kultūros.
Taigi - projektai yra kaip etiudai ir gamos pianistui, jie reikalingi prašmatnaus melavimo technikos tobulinimui. Kad išmoktum egzistuoti sistemoje, kurioje sukčius vadinamas „prieštaringai vertinamu”, chamas - „skandalingai pagarsėjusiu”, mulkių mulkis - „teikiančiu vilčių”, siuvėjai ir papingos mergiotės - „žvaigždėmis”, o banditai, vagys ir skrupulų neturinčios padugnės - „visuomenės elitu”. Projektai moko išgyventi.
Bet čia tik, kaip rašoma projektuose, trumpalaikis poveikis. O ilgalaikis - pasiekti, kad visas tavo laikas ir energija būtų skiriami ne eilėraščių, o projektų rašymui. Ir galvojimui, kaip čia dar ką nors kam nors sėkmingai pardavus. Ir kai tas ilgalaikis poveikis atsiras, tikslas bus pasiektas: būsi joks nebe poetas, o kažkas tarp batų pardavėjo ir draudimo agento. Tegyvuoja projektai - moderniausia cenzūros forma: jei tuomet dar ką nors ir rašysi, tai tik tai ir taip, kaip nori kiti, ne tu pats. Tapsi vertingu ir gerbiamu visuomenės nariu. Visuomenės, kurios tikroji valdymo forma - tai vieša paslaptis - visai jokia ne demokratija, o tiesiog - biurokratija.
Tai tiek tos krizės. A, dar pamiršau atsakyti į svarbiausią klausimą: tai kada vis dėlto gyvensime geriau? Na, tai labai paprasta. Bet kada, nors ir šiandien. Kai tik nustosime galvoti, jog geras gyvenimas yra tuomet, kai aš gyvenu turtingiau už savo kaimynus. Ir kai tie kaimynai nustos taip galvoti. Va tada pradėsime gyventi geriau - iš karto, tą pačią akimirką.
Tik bijau, dar nelabai greit.

(Žurnalas IQ)

Rodyk draugams