BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Daina apie pasaulio pabaigą

Czesław MIŁOSZ

Pasaulio pabaigos dieną
Bitė supasi ant žydinčios nasturtos.
Saulės atokaitoj žvilgantį žvejas taiso tinklą:
Ryt išplauks, ir delfinai šokčios aplink.
Kaime jauni žvirbliukai čirškia viršum gurbų.
O žaltys, žaltys auksinis, koks ir turi būt.

Pasaulio pabaigos dieną
Moterų švyti balti veidai laukuos iš po skėčių,
Girtuoklis vejos pakrašty užsnūsta.
Tie laikraščių pardavėjai - nors užsikimšk ausis!
Valtis plaukia, geltona burė, vėjo išpūsta.
Vakaras. Smuikų skambesys.
Pro atvirą langą. Žvaigždės šviečia.

O kas tikėjos griaustinių, mažų mažiausiai - žaibų,
Tarsi nusivylę, stebisi.
O kas tikėjos arkangelų trimitų ar šiaip kokių ženklų - juo labiau
Netiki tuo. Negali būti. Jau?
Nes kol saulė ir mėnuo stovi aukštybėse,
Kol tu rožę su kamane prieš nuskindamas rankoj laikai
Ir kol rožiniai gimsta vaikai,
Niekas netiki. Negali būt. Jau?!

Tik žilas senutėlis, toks, kad galėtų būt pranašas,
Tačiau ne tas jam rūpi, nes turi kitų darbų,
Panosėje murma, pomidorus parišdamas:
Kitos pasaulio pabaigos nebebus,
Kitos pasaulio pabaigos nebebus.

(Vertė V. Bložė)

Rodyk draugams

Romas Raila, poetas iš Siesikų

* * *

Baltas ir ramus miestelis šitas
Aukštaitijos.
Kaip gražiai darželiuose čia žydi
pinavijos.

Kaip palankiai čia kaimynas šneka
su kaimynu.
Kaip gardžiai čia girtuoklėlis laka
alų, vyną.

Kaip gražiai keliauja į bažnyčią
davatkėlės.
Kaip nuobodžiai pramogauja šičia
jaunimėlis.

Kaip lengvai čia vėjy dulkės sukas
prie stotelės.
Kaip gražiai čia ilgisi berniukas
didžio kelio.

Kaip maloniai gelsvas lėkštas rytas
glosto kaktą.
Kaip gražiai čia būtų nužudytas
Francas Kafka.

Rodyk draugams

Kitoks turizmas

Būčiau turbūt pats blogiausias turistas pasaulyje. Nemėgstu ekskursijų. Nesiklausau kvapą gniaužiančių gidų istorijų. Nestoviu po valandą prie kokio turistiniu brendu paversto istorinio paminklo. Prastai išmanau architektūrinius stilius ir nuobodžiauju muziejuose.

Visi miestai, kuriuose man teko kada nors ilgiau ar trumpiau buvoti, laikui bėgant susiliejo į vieną milžinišką didmiestį, neturintį nei pradžios, nei pabaigos. Arba gal prasidedantį kokiame nors ten Vilkaviškyje ir pasibaigiantį kokiame nors ten Niujorke. Globalinis kaimas, tai jau tikrai.

Užtat kiekvienąkart maloniai nustembu, aptikęs atpažįstamą planetos kampelį televizoriaus ekrane - ėhei, ogi prie šito akmens Centriniame parke aš prisidegiau cigaretę, o tą viešbutį praeidavau kaskart, keliaudamas į krautuvėlę kavos.

Keista, bet iš viso to globalinio kaimo, iš tos nesibaigiančios miestų sekos atmintyje išlieka anaiptol ne patys įspūdingiausi, ne patys prašmatniausi akcentai. Ne nuostabiausios bažnyčios, o porelė balandžių, besimylinčių virš praeivių galvų ant Turino geležinkelio stoties atbrailos. Lyg lėktum viršgarsiniu greičiu skriejančiu ekspresu, ir iš susiliejančio peizažo ištrauktum vien trumpus stabtelėjimus mažose tuščiose stotelėse, kur ant suolelio murkso vienišas susigūžęs keliauninkas, o vėjas tingiai vaikosi seno laikraščio skiautę.

Ir neretai tas vienišas keliauninkas ir yra vienintelė detalė, liudijanti ir tavo paties buvimą. Ne katedrų smailės, ne garsenybių pasirodymai ir ne švytintys reklamų skydai miestą padaro gyvu sutvėrimu - tokiu, į kurį atidžiau įsižiūrėjus galima pajusti ir suvokti jo tikrąją esmę. Gyvybės miestui suteikia žmonės - ne, neturiu omenyje tos minios, kurią kas rytą praryja, o vakare išspjauna metro žiotys. Tai viso labo keletas žmonių - personažų, sukurtų būtent šitam miestui, būtent šitai scenografijai. Visa kita - tik sumauta masuotė.

Tokių personažų nebūna daug, iš pažiūros jie net nepanašūs į pagrindinius herojus, tad dažniausiai tenka jų ilgokai paieškoti. Tačiau būtent juos stebėdamas gali dekoduoti tikrąją miesto esatį. Kartais pasiseka: sutinki tokią užsimaskavusią miesto dvasią vos atvykęs, tuščioje gatvėje, patį pirmąjį rytą - kaip anąkart Naujajame Orleane, kur tokia miesto dvasia, įsikūnijusi į liesą kaip žalga dvimetrinį juodį, kartu su tavimi pasidžiaugė: „argi ne nuostabi diena šiandien, ką?”

Tie žmonės-dvasios gali atrodyti labai skirtingai: kaip žinomi miesto keistuoliai, pripažinti pamišėliai ar šiaip tyleniai. Todėl reikia labai atidžiai ir kantriai stebėti, kas yra kas, kad nepakliūtum į nagus šarlatanui, pateiksiančiam tau savąją - šarlatanišką miesto versiją.

Klaipėdoje, kurioje gyvenu jau daugybę metų, vieną pirmųjų žmonių-dvasių sutikau ankstyvoje jaunystėje. Buvo iš tų pripažintų pamišėlių - nekenksmingas, bet negalėtum pasakyti, jog nepavojingas. Vien savo išvaizda aplinkiniams jis kėlė pagarbų siaubą: milžinas, tikras griaumedis, riebaluotomis garbanomis. Eidavo gatve lėtai ir sunkiai, vos judėdamas, vilkdamas golemiškas kojas. Kažkuo priminė tą indėną iš Miloszo Formano „Skrydžio virš gegutės lizdo” - tą, kur rankomis išrauna unitazą, išmuša beprotnamio grotas ir pabėga į laisvę. Kartais sustodavo ir dusliai ūkčiodamas imdavo daužyti kumščiais tuštumą. Liuobdavo tais savo kūjakumščiais nematomam, klastingam ir baisiai galingam priešininkui.
Pasirodydavo jis visąlaik tuo pačiu metų laiku - ankstyvą pavasarį, tirpstant sniegui. Tarsi atsirasdavo iš niekur su pirmu šiltesniu saulės spinduliu. Mes jį anuomet taip ir vadinom - Pavasariu. Kumšteldavom vienas kitam ir sakydavom - žiūrėk, Pavasaris eina.

Paskui, kiek vėliau, kai jau pamažėle pradėjau lankytis tuometiniuose alubariuose, susipažinau su kitokios rūšies žmogumi-dvasia. Buvo ten toks populiarus personažas - na, ne tiek populiarus, kiek neišvengiamas, tarsi vėjas nuo jūros. Daug populiaresni buvo kiti linksmintojai - ypač vienas dar ir dabar garsus anekdotų pasakotojas. Net ir nevykėlis Vasiokas, temokėjęs mažuoju pirštu ypatingai spragtelti ausį, parodyti pirštais ragus ir juokingai sumūkti, vyrijos buvo labiau gerbiamas. Santaliučija - taip jį visi vadindavo - buvo nuobodus. Už bokalą alaus gana neblogu seniokišku tenoriuku padainuodavo dainą. Labiausia mėgo, savaime suprantama, tą itališkąją „Santa Liučija”. Kartą kažkuris prispjovė atsikrenkštęs į bokalą, padavė Santaliučijai ir paliepė - „dainuok”. Ir ką - padainavo. Besišypsodamas. Tik alų mandagiai atstūmė.

Per kažkelintą apsilankymą alubaryje, po pusantro bokalo alaus visai suvyriškėjęs ir įsidrąsinęs, kažkaip netyčia ėmiau su tuo Santaliučija kalbėtis. Ir apstulbau: reto intelekto, galantiškas ir šiaip - vienas išmintingiausių žmonių, kuriuos teko sutikti. Eruditas ir poliglotas - deklamavo man Baudelaire‘ą, Whitmaną, Goethę. Originalo kalba. Paklausiau susijausminęs - kodėl jis čia, alubaryje, kodėl - taip? Vos šyptelėjo ir teatsakė: esate dar labai jaunas.

Dar vėliau suradau Teatrabarį - tikrą tų laikų žmonių-dvasių rezervatą. Iš tiesų tai buvo tokia niekuo neišsiskirianti knaipė šalia Dramos teatro - vienoje pusėje šašlykinė, kitoje kavinaitė, į kurią kartkartėmis užbėgdavo ir tikrų aktorių, tikrų dailininkų ar tikrų rašytojų. Bendruomenės daugumą, žinoma, sudarė visokio plauko keistuoliai, nepritapėliai, maištininkai ir šiaip „žmonės prie meno”. Kavinaitės gale dažniausiai išdidžioje vienatvėje sėdėdavo Romėnas - taip jį praminė dėl jo manijos, mat esąs kilęs tiesiogiai iš paties Palemono. Tiesa, paskui jam kažkas galvoje visai susisuko, ėmėsi prisistatinėti Graiku - o kai paskutinįkart jį mačiau, įrodinėjo visiems esąs Prūsas. Teatrabarin iš savo klajonių po sepija tonuotą Klaipėdą užsukdavo ir fotografas Raimis - jį vėliau nusinešė garsusis uraganas „Anatolijus”, įslinkdavo Danielius amžinai dažuota nosimi, ilgais sijonais atšlamėdavo iki mistinio paslaptingumo kvailos mūzos. Kartais su savo paties sukonstruotu motoriniu dviračiu (turėjusiu net autonominę šildymo sistemą!) atvažiuodavo Elektrikas. Įsiverždavo būrelis hipių, besiglebėsčiuodami ir besibučiuodami, tarsi būtų nesimatę ne nuo vakar vakaro, o mažų mažiausiai septynetą praeitų gyvenimų. Saulius Filosofas įteikdavo man ranka įrištą Nietzschės „Taip kalbėjo Zaratustra” kopiją (tik dviems dienoms, eilė laukia!) mainais į Kafkos „Procesą”. Įsliūkindavo amžinai apsinešęs Čiužinys, sugagendavo mutacijos paliestais balsais jaunikliai pankai. O už lango Sovietų valdžia toliau tebestatė socializmą ir formavo naująjį sovietinį žmogų, komunizmo statytoją. Cha.

Esu turbūt pats prasčiausias turistas pasaulyje. Atsiskiriu nuo ekskursijos, nesiklausau išmintingų gido pamokymų. Slankioju nepažįstamomis gatvelėmis, nekreipdamas dėmesio į istorinius, kultūrinius ir architektūrinius paminklus. Ieškau žmonių - personažų, sukurtų būtent šitam miestui, būtent šitai scenografijai.

Net jei ta scenografija - vien baugiai bėginėjantys klerkai, niūriai slenkanti proletarų minia ir netvirtomis kojomis žirkliuojantys alkoholikai mirusiųjų veidais. Tipiška Hado scenografija, šalta ir bedžiaugsmė.

Žurnalas “Miesto IQ”

Rodyk draugams

Elituva

Elitu (iš prancūzų élite - geriausias, rinktinis) sociologijoje bei bendrąja prasme vadinama santykinai nedidelė dominuojanti visuomenės grupė, kuriai būdingi tam tikri išskirtiniai bruožai, savybės, ir kuri suvokia save kaip dominuojančią visuomenėje grupę šių savybių pagrindu. Taip lakoniškai elitą apibūdina Vikipedija, laisvoji enciklopedija.

Drįsčiau papildyti - mano manymu, tikrasis elitas yra savotiška aristokratija. Nebūtinai mėlynakraujė, tai siejama ne tiek su aukšta kilme - veikiau su tam tikru etinių ir estetinių nuostatų rinkiniu. Būtent jis, tas rinkinukas, ir skiria neturtingą džentelmeną nuo turtingo chamo.

Dar pridurčiau: Lietuvoje tikrasis elitas tikrai nėra dominuojanti visuomenės grupė, anot Vikipedijos. Dominuojančios, ar bent jau ryškiausiai pastebimos visuomenės grupės yra visiškai kitos - ir kiekviena jų turi savo profesinį elitą, specifinį ir pasižymintį savitais išskirtiniais bruožais. Jas šįkart ir panagrinėsime, kas mums daugiau belieka.

Verslo elitas

Tai pati gausiausia elitinė bendruomenė - ją sudaro visi turtingi žmonės, turintys sąskaitoje vieną kitą milijoną ir nors kartą patekę į kokį bobišką žurnalą laminuotu viršeliu. Jei pakliuvo ant paties viršelio - tai jau elito elitas, paprastai toks laimingasis viršelis su eiliniu žurnalo turiniu po šitokios inauguracijos net nebesišneka. Laminuotas viršelis elitui šiais laikais yra maždaug tas pats, kas anuomet Mindaugui karūna.

Dar neseniai, ankstyvuoju gariūniniu Lietuvos aukštuomenės formavimosi periodu verslo elitą buvo galima sutikti ir gatvėje, kaip paprastus mirtinguosius. Pažindavome juos iš karališkų regalijų - raudonų švarkų ir auksinių lenciūgų. Silpnoji elito lytis nešiodavo leopardo kailio imitacijos timpas, aukštakulnius ir siuvinėtas odines striukes.

Dabar aukštuomenę rengia fantazijos ir humoro nestokojantys dizaineriai juozukai, tad elito uniformos daug įvairesnės ir įspūdingesnės - jos demonstruojamos uždaruose elitiniuose vakarėliuose, o kad galėtų pasidžiaugti ir plebėjai, elitinių porų nuotraukos visu ūgiu eksponuojamos jau minėtuose bobiškuose žurnaluose. Vargšės liaudies dukros studijuoja tas nuotraukas namuose su lupomis ir pagarbiai skaičiuoja svarovskius. Plebso vyrai irgi nelieka nuskriausti - jiems skirti vyriški žurnalai su elito patelėmis, elito dezodorantais kojoms ir elito automobiliais.

Tiems plebėjams, kurie jau išaugę iš reprodukcinio amžiaus, turi sukūrę šeimas arba tiesiog nejaučia aiškiai išreikšto lytinio potraukio, skirti neutralūs žurnalai. Juose rodomos mažųjų elito atžalų nuotraukos, elito gyvenamieji būstai ir interjerai su Liudviko XIV stiliaus lovomis, baldakimais ir antikiniais paveikslais, vaizduojančiais nuogą Pamelą Anderson, nešamą raumeningo gulbino.

Taip, besidalinant fotografuotomis bei filmuotomis vertybėmis, pelnoma tautos pagarba ir meilė - ir išsklaidomos bet kokios abejonės dėl mūsų elito išskirtinumo. Paprasti plebėjai, dėkuidie, turi į ką lygiuotis ir iš ko mokytis.

Banditų elitas

Tai tie banditai, kuriems pavyko praturtėti, nebūti nušautam konkurentų ir nepatekti į kalėjimą - arba sėkmingai atsėdėję, o susikrautus turtus išradingai užrašę uošvės vardu. Tokių nedaug, savaime suprantama. Žiniasklaida juos švelniai tituluoja „kriminalinio pasaulio autoritetais”, o verslo elitas mielai kviečia į savo vakarėlius, kur šie demonstruoja niekuo už vakarėlio šeimininkų neprastesnę aukštuomenės atributiką ir manieras, tik nesifotografuoja žurnalams.

Liaudis šiuos gyvenimo mačiusius vaikinus, neretai kilusius iš paties visuomenės dugno ir sugebėjusius tapti gerbiama aukštuomenės dalimi, natūraliai myli už paprastumą ir nuoširdumą. Jie tarsi netituluoti miesto šerifai, palaikantys visuomenėje tvarką, puoselėjantys senąsias tradicijas ir tėviškai sergstintys nuo neprognozuojamo nepatyrusių, jaunų ir karštakošių nusikaltėlių siautėjimo.

Ekspertų elitas

Irgi gana gausi elito grupė. Tai žmonės, kurie apie viską išmano viską. Nors kartais iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kiek sekloko mąstymo, jų sugebėjimas nusimanyti absoliučiai visose gyvenimo sferose tiesiog stulbinamas - jie tikri gyvenimo ekspertai. Nėra sričių, apie kurias jie nesugebėtų tarti savo svaraus žodžio - nuo kvantinės fizikos iki ekonomikos, nuo Eurovizijos iki ezoterikos. Ši grupė plačiai pasklidusi visuose visuomenės sluoksniuose - jų galima rasti tiek tarp paprastų tarnautojų, tiek tarp žurnalistų, tiek ir tarp galingų Valstybės vyrų. Kukliausieji jų mėgsta išsaugoti anonimiškumą, ir savo visaapimantį nusimanymą nemokamai dalina interneto komentaruose, instruktuodami dainininkus, kaip reikia dainuoti, rašytojus - kaip rašyti, o krepšininkus - kaip žaisti krepšinį.

Meno elitas

Iš esmės tai tie patys verslininkai - tik savo veiklos sfera pasirinkę meną. Mat čia kiek švelnesnė konkurencija, o pinigai gali būti ir labai nemaži, jei pasiseks. Dauguma jų aptarnauja verslo elitą (atmenat tą paveikslą su Pamela ir treniruotu gulbinu?), kai kurie užsiiminėja legalia lochotrono (toks atrakcionas mulkiams, ištraukiantis iš jų kišenių pinigus) atmaina - kultūriniais projektais. Menas jiems rūpi tiek, kiek už jį mokama - tad neilgai trukus jie susikuria kelis nedidukus veiklos modelius, idealiai veikiančius standartinį klientą, ir jais sumaniai manipuliuoja, prisitaikydami prie situacijos. Jie gali jums pasiūlyti visą prašmatnių malonumų spektrą - nuo čigonų taboro su gitaromis iki Sen Sanso „Gulbės”. Daugiau, tiesą sakant, nelabai kam ir prireikia - klientai išprusę, puikiai žino, kas yra tikras grožis, ir bet kokie nukrypimai nuo gero tono nepageidautini.

Tai beveik ir viskas, daugiau elito Lietuvoje kaip ir nėra. Bent jau žurnalai apie kitas elito grupes nieko neužsimena. Tiesa, dar yra televizijos žvaigždės - bet jos iš vienadienių drugelių padermės, gyvena tik tol, kol jas rodo, o laidai iškritus iš TV „tinklelio”, akimirksniu numiršta.

Nors kadaise vienas toks švelniai kuoktelėjęs mano pjesės personažas aiškino visai kitaip - jis prisispyręs įrodinėjo, jog mes, lietuviai, visi iki vieno esame elitas. Ne Lietuva, o Elituva. Mat visi esame tiesioginiai kunigaikščių palikuonys. Gal jis ir teisus, kas ten žino - juk tikrai pakanka sukeisti vietomis vos vieną vienintelę raidę.

Tiesa, prisiminiau: buvau sutikęs ir vieną kiemsargių elito atstovą. Labai seniai Vilniuje buvo toksai šlavėjas, vardu Povilas. Diedukas toks. Nesikeikė, nesispjaudė, visąlaik būdavo švariai išsiprausęs, kvepiantis ir tvarkingas. Su pareigos jausmu ir garbės supratimu. Dar ir mandagus - o su damomis netgi subtiliai galantiškas. Ir dar savo darbo teritoriją kaip šluodavo - iki blizgesio, kad anei šiukšlelės neliktų.

Labai kultūringas žmogus. Sakyčiau - kuo tikriausias elitas.

Žurnalas “Miesto IQ”

Rodyk draugams

Urbanistica rusticana

Taip, banalu; taip, truizmas – bet galiu asmeniškai paliudyti: jei norite pasijusti iš tiesų vienišas nelyg klasikinis senų laikų atsiskyrėlis, jums visai nebereikia keliauti į nuošaliausią dykumą. Rimtai. Galite ramiausiai rinktis artimiausią didmiestį – vienatvės jame rasite per akis. O ir įprastinių atsiskyrėliams šėtono gundymų, privalomų askezės palydovų, nesunkiai aptiksite.

Lietuviai linkę į įprastines provincialo klaidas: demonizuoti miestą – kaip atvirą ir svetimą, netgi priešišką erdvę, priešpastatant jį idealizuotam kaimui – lokaliai, atpažįstamai ir giminių apgyvendintai teritorijai. Lašas teisybės čia yra: miestas iš tiesų abejingas atskiram individui ne mažiau nei pati motina gamta. Atskirai paimtas Petras ar Jonas su visa savo dramatiška egzistencija miestui absoliučiai nieko nereiškia, jo buvimas ar pražūtis yra beveik nepastebimas. Tarsi viena weltschmerzo apnikta skruzdėlė, į kurią skruzdėlynui nusispjaut. Miestas – kolektyvinis organizmas. Su savo gyvybiniais organais, su savo smegenimis, širdimi ir kloaka. Su savo asfalto kraujagyslių raizginiu, savo insultais, metastazėmis ir senatvine demensija. Šitame geoanatominiame atlase aš gyvenu, manyčiau, kažkur netoli inkstų. Ropinėju ir judinu graudžias skruzdiškas antenėles.

Miestas nėra homogeniškas: iš tiesų tai – daugybė smulkių struktūrų. Daugybė skirtybių, daugybė žmonių, susibūrusių į vieną vietą ir atsinešusių su savimi savo skirtingas patirtis, skirtingą pasaulėžiūrą, skirtingą kultūrą. Ir išmokusių gyventi šalia vienas kito. Visi puikiai žino, į kokį rajoną verčiau neiti sutemus, kuriame geriau nepalikti automobilio, o kur apskritai nekišti nosies net mirtinu atveju. Toks jau tas multikultūriškumas, kai pasižiūri atidžiau: jokia tai ne kultūrų samplaika, o viso labo daugybės kultūrinių autonomijų sugebėjimas gyventi šalia. Iš čia ir gimsta tolerancija kaip gyvenimo forma. Nes tai vienintelis būdas išgyventi kartu – priimti kitoniškumą ramiai, tarsi savaime suprantamą dalyką. Nes kitaip – pjautynės, neišvengiamas karas, kuriame pralaimės visi. Niekam to nereikia, tad belieka atvirumas ir tolerancija – ne kaip ypatingas civilizacijos pasiekimas, ne mada, o tiesiog pagrindinė išgyvenimo mieste sąlyga. Nori išgyventi – toleruok ir savo ruožtu tikėkis būti toleruojamas. Tolerancija ir pagrindinis miesto požymis – jei jis yra, vadinasi, turime reikalų su tikruoju urbis. Visa kita – nei grafitai ant sienų, nei stadiono dydžio prekybos centrai, nei metro – miesto buvimo neliudija. Neliudija netgi masinės riaušės – istorija moko, jog patys žiauriausi ir kruviniausi būdavo būtent valstiečių, ne miestelėnų maištai.

Žinoma, miestas – tai ir negailestinga konkurencija, ir abejingas žiaurumas, ir permanentinė neurozė. Neidealizuoju, kur jau ten. Tikriausiai netgi negalėčiau gyventi tikrame megapolyje – man visai priimtina dabartinė mano gyvenvietė. Uostamiestis, trečiasis pagal dydį Lietuvos miestas – o kartu ir visiškas bažnytkaimis, toks beveik iki ašarų, kur visi vienas kitą pažįsta, o išėjęs į senamiestį būtinai sutiksi bent keletą senų bičiulių. Nors jei kada galutinai nugalėtas mizantropijos sugalvočiau pasislėpti nuo žmonių, keliaučiau į Niujorką. Tiesiu taikymu.

Tiesą sakant, manau, kad apie miestiškąją kultūrą Lietuvoje šnekėti dar ankstoka. Esam pernelyg monolitiniai, pernelyg panašūs, kad galėtumėme įprasti prie kitoniškumo ir jį toleruoti. Mes dar tik mokomės. Kol kas pasitenkiname tuo, kas yra – valstietiškojo mentaliteto išoriniu transformavimu į miestiškąjį modelį. Kas, kad vienoje kišenėje iPhone – iš kitos būtinai styros ta nuolat išlendanti žagrės rankena.

Prie to įprastinio lietuvio – baltasermėgio valstiečio, negudraus, bet užtat patologiškai darbštaus – mito yra nemenkai prisidėję ir kaimo idealizuotojai. Na tie, kurie iki šiol įsivaizduoja Lietuvos kaimą kaip slaptingą šviesuolių, sergstinčių mistinę protėvių gnosis, bendruomenę, sergstinčią šalį nuo kenksmingų moderniojo pasaulio invazijų. Kažkas panašaus į Rousseau – „kilnus laukinis“, „atgal į gamtą“, tik dar naiviau. Nors gal to naivumo čia ne tiek daug, kiek iš pirmo žvilgsnio atrodo – patriotinis romantizmas Lietuvoje visada turėjo paklausą. Net ir rinkos ekonomikos sąlygomis. Žinau ne vieną „dvasingąjį“, iš to mito labai neblogai pragyvenantį.

Kartais pagalvoju – ar tik tas baltasermėgio valstiečio mitas nebuvo lietuviams peršamas sąmoningai? Dvarai ir kultūra – lenkų. Vėliau, sovietmečiu, miestai ir pramonė – rusų. O lietuviai – darbštūs ir nuolankūs cholopai – kaimuose. Ar ne toks buvo planas?

Paradoksas, bet tie, kurie puoselėja valstietiškąjį mentalitetą, adoruodami kaimą ir jo sergstimą archainę „šviesą“, iš tiesų, dažnai patys to nesuvokdami, puoselėja net ne valstietiškąjį, o baudžiauninkiškąjį mentalitetą. Tas lietuvio begalinis darbštumas ir kantrumas – argi tai ne tobuliausi baudžiauninko bruožai, kiekvieno dvarininko svajonė?

Baudžiauninko mąstymas kartais išlenda taip akivaizdžiai, jog belieka tylomis stulbti – negi tai įmanoma, XXI amžiuje? Kartais kyla baisus įtarimas, jog tomis dienomis, kai paskelbė apie baudžiavos panaikinimą, mes arėm laukuose ir nieko negirdėjome. Ir iki šiol nenorime nieko girdėti.

Vienas klasikinių baudžiavinio mąstymo pavyzdžių, minėtas paties Donelaičio. Pamenat, kaip ten būrai apverkia buvusį poną ir keiksnoja dabartinį – mat anas buvo gana geras, o šitas, bjaurastis, visai blogas, su tuo anuo palyginus.

O dabar prisiminkite frazę, kurią, tikiu, ir patys ne kartą girdėjote gatvėje, parduotuvėje ar autobuse: „prie Brežnevo buvo geriau“. Ir t.t, ir pan. – visus tolimesnius ūturiavimus apie anuometinės dešros ir degtinės pigumą irgi esate ne kartą girdėję. Atpažįstamos intonacijos? Aha. Taigi.

Dabar, kad geriau pajustumėte visą paveikslo užmojį ir galią, pabandykite įsivaizduoti kokį, sakykim, olandą. Seną, žilą. Kuris staiga išsitraukia iš burnos porcelianinę pypkę ir sako – „o žinote, prie Hitlerio buvo geriau“. Neįsivaizduojate? Tiesą sakant, aš irgi. Na neišeina, ir tiek. Nes tai tiesiog neįmanoma.

Žinoma, jei suteiksi baudžiauninkui laisvę, jis kuriam laikui apsidžiaugs. Bet neturėkim iliuzijų: laisvę gavęs baudžiauninkas – tiesiog chamas, pasijutęs galingas ir nebaudžiamas. Kurio didžiausia slapta svajonė – prišikti ponui į rojalį – galų gale išsipildė. Tačiau anksčiau ar vėliau jis nuliūs, puls į juodžiausią melancholiją ir imsis mąstyti apie tai, kaip buvo gerai prie to ano, gerojo pono – kuris duodavo neblogai paėsti, pagerti, ir prie darbo labai nespaudė. Nes apskritai be pono gyventi – ne, tokio dalyko baudžiauninko vaizduotė nepriima, kaipgi be pono, niekaip.

Ko norėti iš paprastų žmogelių, jei net ir vadinamasis elitas, turtingieji, elgiasi kaip baudžiavos laikų dvarininkai: toks jau jų įsivaizdavimas apie „buvimą ponu“. Jiems leistina viskas, mat jie – ponai. O kiti, cholopai – apskritai ne žmonės. Juos, kaip rašė tas pats Donelaitis, „už paiką drimelį laiko“.

Tačiau nėra taip blogai, kaip galėtų būti. Miestiškoji kultūra stiprėja savaime – dabar jos laikas. Netolimoje ateityje pamiršime, jog kažkada buvome paversti agrarine imperijos provincija, ir miestai suklestės. Juolab ir ta takoskyra tarp miesto ir kaimo vis labiau dyla. Globalizuojamės. Kažkada, prieškariu, muštynėse tarp kaimų pliekdavomės spragilais ir medinėmis klumpėmis, dabar naudojamės nunčiakais ir kastetais. Pasaulis tampa vis mažesnis – ir vis daugiau jame įvairovės. O tai sveika ir sveikintina – bent jau dėl to, kad suvoktum, jog lietuviškas spragilas ir kiniškas nunčiakas iš esmės niekuo nesiskiria. Būtent čia ir prasideda tikroji, kupina nuotykių ir atradimų urbanistinė istorija.

Žurnalas “Miesto IQ”

Rodyk draugams

“Metų” anketa: ir erzina, ir juokinga

1. Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

Nelabai aš tikiu ta skaičių magija – tačiau tas Lietuvos paminėjimas Kvedlinburgo analuose, sakyčiau, gana simboliškas. Istorikai iki šiol laužo galvas, kur tas vargšas Brunonas galėjo padėti savo galvą, kur tas mistinis Rusijos ir Lietuvos pasienis? Tiksliai geografiškai tos vietos nesugebėčiau nurodyti ir aš, tačiau dvasinės jos koordinatės nesunkiai nustatomos: tame pačiame mistiniame Rusijos ir Lietuvos pasienyje, sankirtos taške, mes tebegyvename iki šiol.

Brunonas Kverfurtietis anais laikais ne tik skleidė Kristaus mokslą, bet ir plėtė Šventosios Romos imperiją – savotišką šiuolaikinės Europos sąjungos analogą. Tuomet pasipriešinome – norėtųsi teigti, jog priešinomės saugodami savitumą ir nepriklausomybę, tačiau faktai liudija, jog veikiausiai viskas buvo gerokai paprasčiau: kunigaikštukas Zebedenas užpavydėjo savo broliui Netimerui didėjančios valdžios ir Brunono žadamos krikščioniškojo valdovo karūnos…

Ne tai šiandien svarbiausia: grįžčiau prie tokios ne itin senos kadaise intensyviai plėtotos vizijos: Lietuva - tranzito šalis, mums nebūtina ir netgi pražūtinga identifikuotis su Vakarais ar Rytais, mes galime išgyventi ir netgi uždirbti, būdami neutralia tarpukelio muitine… Nuo Brunono laikų akivaizdu – visąlaik, kai išdidžiai nepasirinkdavome supuvusių Vakarų, mus neilgai trukus parsigriaudavo dvasingieji Rytai, kartais keliems šimtams metų. Su agrarinės Imperijos provincijos, kurioje žmonės po nesibaigiančių šimtamečių muštynių su Vakarais jau tapę bukokais ir paklusniais, tyliais darbiniais gyvuliais, o derlius visada gausus, statusu.

To paties, žinoma, tikėtųsi ir Vakarai – net ir dabar, jei tik leisimės tokiais padaromi. Laimei, ten jau senokai nebemadingas imperinis mąstymas, jie net šiek tiek atgailauja dėl savo kolonijinės praeities. Ar bent jau apsimeta.

Ir tas muitinės, renkančios mokesčius už kiekvieną gurguolę, neutralumas mūsų geografinėje padėtyje yra visiška iliuzija. Tiek tada, tiek dabar, pasirinkimas tebėra tas pats: arba Roma, arba Bizantija, arba Vakarai, arba Rytai. Jokios tarpukelio muitinės niekada niekam nebuvo ir nebus reikalingos, neturėkime negudrių vilčių. Čia ne Alpės, ne Šveicarija su bankais, funkcionuojančiais bet kuriuo paros ir karo metu, lyg niekur nieko. Geriausiu atveju turėsime ne tranzito muitinę, o kriminalizuotą patiltės plėšikų valstybę. Ir tai pačiu geriausiu atveju. Blogiausiu – jokios.

Nors tie anie, nudaigoję Brunoną, greičiausiai net ne lietuviai buvo, o skalviai. Bet giminingos sielos, akivaizdu.

2. Kokie esame Europos kultūroje ir
literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau
ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?

Europos kultūroje ir literatūroje esame. Tiesiog. Kokie – net nelabai ir svarbu. Turime keistų ir nepamatuotų ambicijų būtinai, primygtinai būti įdomūs, autentiški, nepakartojami, nors kokie nors, galų gale. Tai provincialu ir vaikiška: mums visai gana būti. Neprivaloma sudominti pasaulį, visai gana būti paprasta, garbinga ir padoria jo dalimi. Net jei visiški valstiečiai, be ypatingos kultūros ir be sukrečiančios literatūros, tai ką, o kodėl gi ne? Gal tai geriau, negu isteriškai ieškoti privalumų ir visokeriausių resursų, kad tik galėtume pasirodyti nors kuo nors įdomūs? Viešai pasiskelbti drąsia tauta? Gal geriau neskelbime nieko pasauliui, gana to iš kaimynų pasigauto mesianizmo. Būkim protinga tauta, ir to bus gana per akis. Turime savo kalbą, turime Donelaitį. To ir gana. Baikim žvairuoti ir su baime mintyti, kas ką apie mus galvoja. Nes, tiesą sakant, niekas pasaulyje tiek apie mus negalvoja, kiek mes patys. Ir tai truputėlį panašu į tą anekdotinį buitinį lygmenį, kuriame, viena vertus, pasiutusiai smagu, kai kaimyno tvartas dega, antra vertus, be galo svarbu, ką tas kaimynas apie mane galvoja - bet tik neduokdie, jei galvoja blogai, baisiai skaudu būtų.

3. Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas. Ar šis reiškinys mums dar aktualus?

Kodėl „dar“?

Manyčiau, niekada toks aktualus nebuvo, kaip dabar. Kuriais gi dar laikais menininkas, droviai nusukęs akis, sutiko su tuo, jog „kuria produktą“?

Strazdas – o netgi ir tas pats Donelaitis – palyginus su šita dabartine govėda, buvo absoliutūs maištininkai. Ir Vaižgantas. Ir netgi Maironis.

Kai kažkada pabandžiau parašyti apie tai - apie rašytojų konformizmą, ganėtinai per aplinkui, švelniai ironiškai, savęs taip pat nepamiršdamas, gavau pastabą, jog tai „cecho išdavystė“. Tik pabandyk netarnauti, nevaikščioti į choro repeticijas, ir tu žuvęs.

Sakyčiau taip: visuomeninis konformizmas – tokia primityvi tolerancijos užuomazga. Prisitaikymas savaime nėra blogis – svarbu, prie ko tenka taikytis, prie eilinio pusgalvio valdovo ar masinės turtingų chamų invazijos. Prie oligarcho ar oligofreno. Daugybė subtilybių. Žmonės puikiai išmano, ką reiškia prisitaikyti – tai būdas išgyventi, išlikti, ir tiek. Instinktas – kartais negražus, bet labai suprantamas. Su instinktu nepasiginčysi.

Kultūrinis konformizmas visiškai kitoks – jis asmeninis, nieko bendra neturintis su sociumu. Tai reikštų – skaityti ir recenzuoti ne tas knygas, kurias tau smagu skaityti, bet tas, už kurias tau moka, ir recenzuoti su įtikinamu entuziazmu. Arba, neduokdie, imtis tokias knygas rašyti. Arba vartyti akis ir vaizduoti dvasingą, kad tau už tai sumokėtų pinigų, už kuriuos pasistatytum dviaukštį namą. Arba tiesiog šiaip, gimnazistiškai literatūrologiškai – visą gyvenimą meluoti sau, kad vienas –izmas yra daug geresnis už kitą –izmą, nes taip tave išdresavo.

Niekas tavęs neverčia, pats pasirenki. Jokio išorinio satrapo, tik tu pats. Kultūrinis konformizmas. Va tai jau iš tiesų yra išdavystė. Gal net ir cecho išdavystė – čia turbūt net dori anų laikų amatininkai, račiai, balniai ir batsiuviai, man pritartų. Labai tikiuosi.

Rodyk draugams

Nuoskilos

Poeto buveinė

Tai pats aukščiausias Parnaso taškas. Ne, ten visai ne dramblio kaulo bokštas – tai bokštas, sukrautas ir sulipintas iš savo paties pasaulėžiūrų, įsitikinimų, praregėjimų, nusivylimų ir slaptų abejonių. Bokštas iš nukirptų nagų, iš būtojo laiko, iš rytinių traiškanų ir išslinkusių plaukų, lipnių seilių, sūrsvų ašarų ir sudžiūvusių ekskrementų.

Bokšto viršuje tupi poetas – kraipo susiraukšlėjusį grifo kaklą, dairosi aplinkui ir kažką vis rašo.

Aktorius

Aktorius nulipa nuo scenos ir draugiškai linkčiodamas atsisėda salėje tarp žiūrovų. Žiūrovai kurį laiką mandagiai tyli, vėliau sunerimsta: nepritariamai šnabždasi, gūžčioja pečiais, kol vienas jų pakyla iš vietos ir rūsčiai suraukęs antakius rėkia: ką čia vaidini?! Marš atgal, į sceną!

Aukcionas

Jie siūlo sumas – vienas per kitą; net neįtardami, jog visa, dėl ko jie taip įnirtingai kaunasi, tėra mano lavonas.

Sveikatos patikrinimas

„Kuo skundžiatės?“
„Nieko rimto, įprastinė koma. Šiaip esu visiškai sveikas. Reikia pažymos darbovietei, ir tiek. Na, žinot. Kad galiu kontaktuoti su žmonėmis.“
„Žinoma, galite. Tai neužkrečiama.“
„O pagydoma? Žinote, šioks toks diskomfortas…“
„Na, pasitaiko. Kai kurie prisikelia. Nors gal paprasčiau būtų tiesiog kartą imti ir numirti, kaip manote? Šiaip ar taip, juk jūsų vis tiek nebėr.“
„Kad aš neturiu jėgų ką nors manyti.“
„Na taip, suprantama. Tai vienas komos požymių.“
(Pauzė.)
„Sąnarių naktimis nemaudžia? Rankos netirpsta? Jaučiu, jog vienas jūsų stuburo slankstelių atrofuojasi.“
„Kartais būna. Bet nedažnai.“
„Ką gi. Gerai, išrašysiu jums pažymą – lengvos formos koma, fiziškai sveikas.“

Tiesiog protu nesuvokiama

Pasirodo, vieniems patinka vieni dalykai, o kitiems – visai kiti.
Argi ne keista?
Kai įsigilini, net nejauku kažkaip.

Pratimas meditacijai

Varinėti po savo kūną savąjį „aš“, įsivaizduojamą tarsi rutulį, tokį kumščio dydžio: pradžioje kakta (tas taškas, kur trečioji akis), pakaušis, paskui per kaklą nuridenkite į kairę plaštaką, paskui į dešinę plaštaką, tuomet atgal į kaktą. Pratimą pakartokite – tik vietoj grįžimo po plaštakų kakton nuridenkite kamuolį į bambą, vėl į rankas, tada papilvė, kundalinio taškas, o iš ten keliaukite į kairę pėdą, grįžkite į kundalinį, tuomet dešinė pėda. Vėliau kartokite pratimą, prijungdami vis daugiau taškų: „aš“ – kepenys, „aš“ – adomo obuolys, „aš“ - dešinysis kelis, „aš“ - mažasis kairės rankos pirštelis, „aš“ – dešimt centimetrų nuo savojo kūno.
Kai tobulai įvaldysite šį pratimą, išsilupkite tą kumščio dydžio kamuoliuką ir išmeskite jį velniop – jums jo daugiau nebereikia.

Visų didžiausias ištvirkėlis

Taip, žinoma, tai neabejotinai jisai. Atspėjote.
Jis sugundo, priverčia virpėti iš geismo, o tuomet pabėga, vietoj savęs į meilės guolį paguldęs eilėraštį.

Mano siaubas ir džiaugsmas

Kartais jaučiu virš savo vargšės galvos milžiniškų, neaprėpiamų sparnų dvelksmą.

Sakiau gi

Aš visai ne joks elfų princas, o pusiau goblinas, pusiau jūrų kiaulytė – na ta, su burtų lapeliu dantyse, nuo aklo rylininko katarinkos.

Antausius atlaikysiu – bet antsnukio man niekas neuždės

Jums tai – literatūra, savaitgalio skaitymai, kultūros dalis.
O man – viso gyvenimo reikalas, mano karas.
Kas dar neaišku?

Rodyk draugams

Ašmenys pelenuose



Visi apsėdimai, visos manijos ar letalinės ydos prasideda nuo menkų, beveik nepastebimų procesų. Vienai tokiai pagyvenusiai kaimynei beprotybė prasidėjo nuo pasibaisėjimo braškėmis: mat kiekviename braškės taškelyje tupi vėžys.

Mažytis pasislinkimas, už kurio prasideda visai kiti dalykai – dažniau beprotystė, rečiau išmintis.

Yra toks čiuvašų poeto Genadijaus Aigi eilėraštis, kurį visą ir pacituosiu.

Genadijus Aigi

Pelės nėra

yra

Vienas trumpiausių – ir vienas tobuliausių mano skaitytų eilėraščių. Apie įsiklausymą ir pagarbų siaubą. Apie suvokimą ir nuolankumą. Apie išdidumą ir maištą. Čia telpa viskas. Kuo puikiausiai.

Bandau prisiminti, kaip, kada ir kodėl pradėjau rašyti eilėraščius. Ieškau ypatingo postūmio. Juk būtų smagu ir literatūrogeniška aptikti kokią slaptą dramą gilioje vaikystėje, budistinį prašviesėjimą ar bent jau nenugalimą potraukį rašto darbams. Chrestomatinį „jau nuo mažų dienų pasireiškė jaunojo poeto gabumai literatūrai“. Deja, nieko panašaus neaptinku. Rašyti man, kiek pamenu, niekada nepatiko (tiesą sakant, tas procesas manęs nežavi ir šiandien), o dailyraščio pratybos apskritai buvo viena rafinuočiausių kankynių. Tiesa, skaityti patiko. Net labai.

Slaptųjų vaikystės dramų irgi nepamenu. Anei ryškesnių nukrypimų nuo įprastų normų. Nebent ieškočiau mįslingos simbolikos kasdieniame buvime. Kad ir, sakykim, ta istorija, kuomet krosnies pelenų
krūvoje radau daugybę senų skutimosi peiliukų, kuriais triumfuodamas papildžiau įprastinę penkiamečio turtų kolekciją. Tėvai, kiek pamenu, vien dūsavo ir gūžčiojo pečiais. Gal net įtarė ankstyvą polinkį į suicidą. Aš pats gi tuomet buvau labai jaunas džentelmenas ir į skutimosi peiliukus žiūrėjau be jokio pragmatizmo, net nesistengdamas atspėti tikrosios jų paskirties (tėvas skusdavosi elektrine mašinėle, o pjaustytis venas mūsų giminėje nebuvo populiaru). Skutimosi peiliukai man buvo visiškai nefunkcionalūs. Gražūs ir kartu pavojingi – kaip nežinomos kalbos ženklai, kaip magiškos runos. Daiktai savaime.

Eilėraštis taip pat yra daiktas savaime. Tie, kurie mėgina juo skustis, labai klysta. Dar labiau klysta kiti, pasišovę išardyti eilėraštį ir naršyti po beprasmę detalių krūvą: čia smegenys, čia kraujotaka, o čia žarnynas. Kai kurie jų ilgainiui tampa profesionaliais mėsininkais. Nuolat kalba apie eilėraščio raumenį, ieško eilėraščio stuburo. Diagnozuoja eilėraščio mažakraujystę. Jei tik paprašysit, jie kuo mikliausiai atpjaus jums košerną poezijos gabalą.

Skambės įžūliai, bet aš manau, jog eilėraščius reikia paprasčiausiai skaityti. Ir to visiškai gana. Verta pabandyti. Procesas ne toks jau ir sudėtingas – tarsi sustotum ir pažiūrėtum į upę. Dar neteko girdėti, kad kas nors, žvelgdamas į tekantį vandenį, imtųsi klausinėti, ką gi toji upė tuo norinti pasakyti. Apkaltintų ją seklumu. Arba imtų burbėti: „pernelyg daug duobių“. Arba dar: pareikalautų nuoširdžiai prisipažinti, kuris vanduo upei mieliausias – dabartinis, pernykštis ar užpernykštis?

Manau, kad net komentuoti eilėraščius nėra visai padoru. Apie eilėraščius reikėtų kalbėti kitais eilėraščiais. Muzikologai turėtų groti apie simfonijas, dailėtyrininkai – tapyti apie paveikslus, teatrologai – vaidinti apie spektaklius. Būtų sąžiningiau.

Taigi komentarų eilėraščiams nebus. Bus tiesiog eilėraščiai. Nebūtinai patys geriausi ar svarbiausi – tiesiog tie, kuriuos dabar prisiminiau. Pirmieji atėję į galvą.

Visai norėčiau, kad tu juos tiesiog perskaitytum. Taip – asmeniškai tu, ne kokie ten „gerbiamieji skaitytojai“. Grabe mačiau gerbiamuosius skaitytojus. Tokių apskritai nėra, juos kadaise sugalvojo redakcijų klerkai, dirbę laiškų skyriuose.

Privalau būti familiarus, kad galėčiau palikti tave akis į akį su eilėraščiu. Kaip senas sąvadautojas. Todėl pasitraukiu, kad nekliudyčiau. Tretij lišnij. Tikiu, jog tau patiks. Tuomet gal kada nors vėl susitiksim. Skaitydami tą pačią eilutę.

Konstantinas Kavafis

(Graikija)

Nuo vakaro devintos

Pusė dvyliktos. Kaip greit prabėgo laikas

nuo devintos, kai užsižiebiau lempą

ir atsisėdau čia. Ir sėdėjau neskaitydamas,

nesikalbėdamas. Su kuo gi galėčiau kalbėtis

tuščiam vienų vienas name?

Jauno mano kūno vaiduoklis

nuo devintos jau, kai įžiebiau lempą,

aplankė mane, atnešdamas

uždarų, prikvėpintų kambarių

ir tolimų aistrų – o rizikingų! – prisiminimą.

Ir man prieš akis jis atvėrė

gatves, dabar jų atpažint neįmanoma,

klegančias naktines užeigas, kurių nebėr,

teatrus ir kavines, kur buvo kadaise.

Jauno mano kūno vaiduoklis

atnešė ir liūdnų prisiminimų man:

šeimos sielvartai, netektys,

artimųjų jausmai, mirusiųjų, jausmai,

taip tada neįvertinti.

Pusė dvyliktos. Kaip greit prabėgo laikas.

Pusė dvyliktos. Kaip metai greitai prabėgo.

Bruno K. Öijeris

(Švedija)

***

neoninė iškaba

siūlanti barą kitoje gatvės pusėje

taškės dažais

raudonas žybsintis kraujas sruvo

ant viešbučio užuolaidų už kurių

gulėjau ištisas valandas ir rūkiau

visi veidai kuriuos buvau sutikęs

visi miestai kuriuos apkeliavau

nepaliko jokių pėdsakų

nesvėrė net vieno gramo mano tinklainėje

ir visgi aš įkliuvau

nesugebėjau išvengti

mano mintys stropiai graužė mane

o laikas stovėjo sustingęs

ar šliaužė siena aukštyn kaip vabzdys

jaučiau kaip mano akys išmoksta klausytis

sergsti mane

ir aš ramiausiai rūkiau

gulėjau išsitiesęs ant čiužinio

ir jau žinojau ko noriu

jau žinojau ką veikti su savo gyvenimu

žinojau jei man nepavyktų

tai nieks negalės ateit ir apvogti mane

nieks niekada negalės ateiti

ir atimt iš manęs nesėkmės

Czesławas
Miłoszas

(Lenkija)

Daina apie
pasaulio pabaigą

Pasaulio
pabaigos dieną

Bitė supasi ant
žydinčios nasturtos,

Saulės
atokaitoj žvilgantį žvejas taiso tinklą:

Ryt išplauks,
ir delfinai šokčios aplink.

Kaime jauni
žvirbliukai čirškia viršum gurbų.

O žaltys,
žaltys auksinis, koks ir turi būt.

Pasaulio
pabaigos dieną

Moterų švyti balti
veidai laukuos iš po skėčių.

Girtuoklis
vejos pakrašty užsnūsta.

Tie laikraščių
pardavėjai – nors užsikimšk ausis!

Valtis plaukia,
geltona bure, vėjo išpūsta.

Vakaras. Smuikų
skambesys.

Pro atvirą
langą. Žvaigždės šviečia.

O kas tikėjos
griaustinių, mažų mažiausiai – žaibų,

Tarsi nusivylę,
stebisi.

O kas tikėjos
arkangelų trimitų ar šiaip kokių ženklų – juo labiau

Netiki tuo.
Negali būt. Jau?

Nes kol saulė
ir mėnuo stovi aukštybėse,

Kol tu rožę su
kamane prieš nuskindamas rankoj laikai

Ir kol rožiniai
gimsta vaikai,

Niekas netiki.
Negali būt. Jau?!

Tik žilas
senutėlis, toks kad galėtų būt pranašas,

Tačiau ne tas
jam rūpi, nes turi kitų darbų,

Panosėje murma,
pomidorus parišdamas:

Kitos pasaulio
pabaigos nebebus,

Kitos pasaulio
pabaigos nebebus.

Rodyk draugams

Internetas lietuviškai


Senas patarimas: jei nori pažinti žmones, ieškok miniatiūrinio visuomenės modelio, pagal kurį galėtum šį tą nuspręsti apie visumą. Nustatyti dėsningumus, apibendrinti ir prognozuoti. Patogu ir paprasta – nebūtina bogintis po visą šalį, atliekant brangiai kainuojančias sociologines apklausas.

Antikos laikais tokio miniatiūrinio modelio, kuriame kuo puikiausiai matyti visas bendruomenės skerspjūvis, ydos ir dorybės, ieškota miesto aikštėse, kur buvo ne tik intensyviai prekiaujama, bet ir dalijamasi paskutinėmis naujienomis, mėgaujamasi gandais ar šiaip plepama. Ne vienas anų laikų filosofas ten yra išmiklinęs liežuvį.

Mūsų dienomis tokia visų visuomenės sluoksnių susibūrimo vieta lyg ir galėtų tapti didieji prekybos centrai. Tikriausiai slapčia ir norėtų – ne veltui jų didžiausiasis puikuojasi graikišku Akropolio vardu. Tačiau, deja, laikai nebe tie, ir senovinio turgaus šurmulio prekybos centruose neberasi net ir per didžiuosius išpardavimus. Visa reikalinga (ir visai nereikalinga) informacija – dienraščiuose ir televizijose.
Mėgėjams leidžiami net specialūs gandų laikraščiai ir ypatingos televizijų laidos. Taigi daug nepaliežuvausi. Naujausios naujienos prekybos centruose apskritai skelbiamos per garsiakalbius – nori nenori, o išgirsi, kad virta kalakutienos dešra šiandien kainuoja tik penkis litus devyniasdešimt devynis
centus, o perkantys žaliuosius žirnelius majonezo gaus nemokamai. Kažin, ką čia įsigudrintų veikti koksai Sokratas – nebent įsigytų cikutos su 75 proc. nuolaida.

Tačiau minėtąjį mažytį visuomenės modelį galima surasti ir šiandien, moderniųjų technologijų laikais. Teisingai atspėjote – žinoma, ne kur kitur, o internete. Tiksliau – lietuviškų interneto naujienų skaitytojų komentaruose. Gal tik pensininkų čia neproporcingai mažai, o visa kita Lietuva su visais sluoksniais ir tarpsluoksniais – kaip ant delno. Kur kitur greta radikalaus paauglio, demonstruojančio savo paauglišką
radikalumą, aptiksi ir verslininką, amžinai keikiantį kvailus įstatymus, ir vieną kitą tų įstatymų leidėją (spėju iš specifinio kanceliarinio žargono), ir akivaizdų banditėlį, ir visiems gero linkinčią namų šeimininkę. Visas spektras! Ilgiau ten pasižvalgius, iš tiesų galima nuspėti tam tikrą dėsningą visuomenės raidą, o gal net imtis šiokių tokių prognozių.

Iškart apie minėtąją raidą. Vaimėjasi man, jog ne viskas su ta raida tvarkoje. Nepasakytum, kad jos visai
nėra. Yra, akivaizdžiai yra. Vystosi ta mūsų visuomenė. Pokyčiai visokiausi vyksta. Bet vyksta kažkaip… antraip.

Pažiūrėkite patys. Pirmas akivaizdus faktas: internete kuo toliau, tuo labiau daugėja mažaraščių. Tokių, sakyčiau, chroniškų mažaraščių – ne iš tų, kur vieną kitą kablelį nujoja ar parašo „kalidorius“. Čia jau ne šiaip išsilavinimo spraga, o tiesiog – spraga be išsilavinimo.

Antrasis faktas: nuolat daugėja pagiežingų, bukai ciniškų, net atvirai fašistinių komentarų. Tiesiog patologine neapykanta persunktos replikos, skiriamos kitataučiams – ir iš Rytų, ir iš Vakarų. To paties susilaukia ir kitaip mąstantys (ar apskritai mąstantys) vietiniai. Dar prieš kelerius metus tose pačiose svetainėse buvo visai civilizuotai, kartais netgi šmaikščiai diskutuojama. Dabar ten dvelkia nebe diskusija, o tvartu.

Trečiasis, gal ir ne toks svarbus, tačiau psichologiškai vertingas faktas: prieš tuos pačius kelerius metus
internautų slapyvardžiai buvo pastebimai įvairesni ir išradingesni. Kai kurie – su romantiniu užmoju, kiti ironiški ar tiesiog šiaip su cinkeliu. Dabar patys populiariausi – tradiciniai lietuviški vardai (Jonas, Petras). Nedaug atsilieka slapyvardžiai, nurodantys autoriaus kilmę ar gyvenamąją vietą – Kaunietis, Vilnietis, Marijampolė. Argi ne išradinga?

Paskutinieji, bet ne prasčiausieji populiarumo lentelės trejetuke – slapyvardžiai, nurodantys begalinę autoriaus meilę Tėvynei (Lietuvis, Tikras Lietuvis, Patriotas).

Tokios tokelės. Dabar paklausite: kokios gi sociologinės išvados, apibendrinimai bei prognozės?

Prognozių verčiau nereikia. Nebent norėtumėt apokaliptinės: ir aptems visa Žemė, ir išnirs iš Virtualių Ganyklų Tikras Lietuvis su Šakėmis…

O vienintelė sociologinė išvada būtų tokia: nepaisant visų valdžios pastangų, žmonės vis labiau turtėja – Lietuvoje nesulaikomai daugėja kvailių su kompiuteriais.

Rodyk draugams

Lietuviškas humoras, arba Kaip juokaujama, kai nebejuokinga


Patikimiausias būdas įžeisti žmogų – viešai apkaltinti, jog jis visiškai neturi humoro jausmo. Veikia garantuotai. Tiesa, tokią metodiką gali naudoti tik asmuo, kuriam ir pačiam su humoro jausmu nelabai kas… Juk akivaizdu, kad ir pats kaltintojas neįžvelgia, jog tarsi monopolizuodamas humoro jausmą sau, patenka į gana dviprasmišką situaciją – nes tik be galo rimtai į savo personą žvelgiantis žmogus gali imtis tokių netikusių akibrokštų. Žmonės – ko gero, visi iki vieno, be menkiausios išimties – gali atleisti kitiems daugybę dalykų. Jie gal net išdrįs suabejoti savo išmintimi, iš bėdos – gal net savuoju sveiku protu, tačiau niekas šiame pasaulyje jų neįtikins, jog jie visiškai neturi humoro jausmo. Net paskutinis kvėša, visą gyvenimą kiekvienam sutiktajam pasakojantis tris nuvalkiotus anekdotus ir pats iš jų nuoširdžiai kvatojantis, dėl tokios diagnozės mirtinai įsižeis, ir tiek.

Keisčiausia, kad humoro jausmas iš tiesų labai menkai susietas su intelekto koeficientu. Pažįstu bent keletą neabejotinų eruditų, kurie humoro sferose visiškai beviltiški. Kiekvienas jų mėginimas pajuokauti verčia publiką nesmagiai nusukti akis – tai dar gerai, jei kuris iš jautresnių klausytojų netyčia nervingai sukrizena. Deja, dažniausiai auditorija tiesiog lieka net nesupratusi, jog garbusis prelegentas ką tik pajuokavo: jie beviltiškai bando įžvelgti netikusiame juokelyje kokią itin giliamintę potekstę, su siaubu pamažu suvokdami, jog čia nieko daugiau ir nėra, vien apgailėtinai nerangus mėginimas pašmaikštauti.

Ir atvirkščiai: jei norite suteikti žmogui vieną didžiausių pasaulyje malonumų, jei norite pasakyti nepamirštamą komplimentą, negirkite jo išvaizdos, nekelkite į aukštybes jo profesinių gabumų ar moralinių savybių. Paprasčiausiai pagirkite jo tobulą ir nepakartojamą humoro jausmą. Įsigysite draugą visam gyvenimui – net jei tai išvarginta neišsenkančio komplimentų srauto gražuolė.

Nelabai seniai viename Londono knygynų po ten vykusių poezijos skaitymų prie manęs priėjo pagyvenusi britų ledi. Mandagiai spustelėjo ranką, padėkojo ir pridūrė: „žinote, su tokiu humoro jausmu Jungtinėje Karalystėje jūs būtumėte pašėlusiai populiarus“.

Iki šiol gailiuosi, jog nepaprašiau tos ponios adreso: ji akimirksniu tapo geriausia pasaulyje mano drauge. Buvau beveik pasiryžęs spjauti į mezaljansą bei amžiaus skirtumą ir pasiūlyti jai savo ranką ir širdį. Ne dėl būsimo populiarumo Jungtinėje Karalystėje – vien dėl to jos teisingo ir itin tikslaus pastebėjimo. Koks nuostabiai skvarbus protas!

Be jokios abejonės, mano humoro jausmas yra tobulas ir nepakartojamas. Na, gal ne toks vulgariai demokratiškas kaip daugumos – suprantama, jį atpažįsta tik tikri humoro žinovai, gurmanai ir aristokratės. Tačiau aš ne snobas – visada turiu paruošęs keletą paprastų juokelių ir plebsui, jie juk irgi geidauja pasigėrėti žmogumi, turinčiu tobulą humoro jausmą. Paprastai, išgirdę keletą mano rinktinių anekdotų, jie tiesiog netenka žado ir pagarbiai pasišalina. Geri, iki ašarų mieli žmonės, nuoširdžios ir paprastos būtybės.

Iš tiesų esu tikras humoro ekspertas. Esu nuodugniai susipažinęs su klasikiniu žydišku humoru, išmanau kukurūzinį Amerikos Vidurio Vakarų humorą, kuo lengviausiai skiriu Manheteno pašmaikštavimus nuo Bruklino pasikandžiojimų, nesunkiai atpažįstu naiviu kvaileliu apsimetantį Prahos anekdotą. Sugebu atskirti net Budapešto smulkųjį folklorą nuo Vienos – o štai būtent čia susimauna net didžiausieji humoro žinovai.

Gaila, kad ta išmintingoji Londono ledi tuomet taip skubiai pasišalino – būčiau išdėstęs jai visą paskaitą apie lietuviškąjį humorą, visas jo magistrales, marginalijas ir periferijas. Galėčiau valandų valandas analizuoti dzūkų užstalės dainos ir klasikinio žemaičių anekdoto panašumus bei skirtumus.
Vargšė ledi iki šiol net neįtaria, kokio neįsivaizduojamo malonumo ji neteko.

O visų liūdniausia, kad nespėjau jai papasakoti apie patį svarbiausią savo atradimą: bestudijuodamas lietuvišką humorą aš aptikau, jog jis visiškai niekuo nesiskiria nuo britiškojo! Pradžioje ir pats negalėjau tuo patikėti – tačiau kuo toliau, tuo labiau įsitikinau: lietuviškasis ir britiškasis humoras yra tarsi du broliai dvyniai, gryniausioji ir tyriausiojo juodojo humoro atmaina. Žinoma, atmetus visus tuos prastai iš rusų kalbos išverstus anekdotus, kuriuos mums nuolat transliuoja televizija – bet iš jų juk niekas Lietuvoje ir nesijuokia, išskyrus TV prodiuserius. O ir tie juokiasi tik kartą per mėnesį,
kai gauna algą.

Nepaneigiama: mes, lietuviai, esame tauta su tobulu juodojo humoro pojūčiu. Viena iš tų retų
nacijų, suprantančių, jog tikrasis, aukščiausios prabos humoras privalo turėti ir šiokį tokį liūdesio šešėlį. Mes puikiai žinome, jog tikrasis humoro šaltinis – ne televizija ir net ne literatūra. Visas humoras yra tiesiog čia, kur mes gyvename – tai tiesiog pati mūsų egzistencija. Čia ir dabar. Neišsenkami aruodai. Užtat mums visai nebūtina šaipytis iš savęs pačių, kaip daro žydai. Mes nesišaipome net iš kitų tautų, kaip daro rusai. Tiesą sakant, mes apskritai dažniausiai net nešyptelime – o jei jau juokaujame, tai lediniais lordų veidais. Ir juokaujame apie pačią esmę – apie savąjį buvimą po saule. Atidžiai ir be galo rimtai stebime, kas vyksta aplinkui, o tuomet jau replikuojame. Kaip reikiant replikuojame. Tiesą sakant, iš tokių replikų net doras anekdotas neišeina – jos tiesiog per trumpos, ne tas žanras. Na, nebent koks nors Charmso stiliumi. O ir juoktųsi iš jų anaiptol ne visi pasaulyje – tik mes, lietuviai; dar, žinoma, britai, na, gal vienas kitas latvis. Visi kiti tiesiog nesuprastų. O, tiesa – dar ir vienas kitas žydas – iš tų, kur į gyvenimą gerai dantis atkandę. Žinau, nes iki šiol puikiai atmenu, kaip vienas toks žydas kvatojosi iki ašarų iš vieno tokio lietuvio replikos, labai jau politiškai nekorektiškos – apie vieną tokį kitą žydą, gyvenantį iš paskaitų apie holokaustą: „kai tik praeina pro šalį, iškart krematoriumu padvelkia“. Ir tik nebandykime čia ieškoti jokio antisemitizmo – tada jau beliktų apkaltinti antisemitizmu ir tą pirmąjį žydą, kurio nuodėmė tik ta, kad jis turi humoro jausmą.

O jei rimčiau – manau, jog humoras neturi sienų anei tautybės. Nebent tos sienos sumūrytos galvoje – tokių jau jokios bombardos nenugriaus, tai geležinė uždanga, kurios kol kas dar neįveikė jokios pasaulio demokratijos. Liūdnoka, sakyčiau. Nes žmogus, neturintis humoro jausmo, mano giliu įsitikinimu, tiesiog nėra laisvas žmogus.

Tai būtų tiek. A, būčiau pamiršęs: girdėjote naujausią lietuvišką repliką? Pasirodo, Lietuvoje iš tiesų tėra trys dainininkai: Rimiškis, Norfiškis ir Maksimiškis.

Kai nebejuokinga, kartais būna visai neliūdna, ar ne?

(Žurnalas “Miesto IQ”)

Rodyk draugams