Kartą riteris Tenksalotas tarė drakonui misteriui Kaindliui:
- Mielasis misteri Kaindli, seniai norėjau Jūsų paklausti, bet vis kažkaip nedrįsau. Tai šiek tiek intymu… Ar būtų labai netaktiška, jei galų gale imčiau ir paklausčiau?
- Visko, ko tik pageidaujate, jaunasis bičiuli, - atsakė misteris Kaindlis. - Draugai tiesiog privalo dalintis visokiausiomis paslaptimis, antraip kokia gi čia būtų draugystė?
- Matote, - tarė riteris Tenksalotas, - ką reiškia būti riteriu, aš žinau.
Misteris Kaindlis pritariamai nusišypsojo ir linktelėjo visomis devyniomis galvomis.
- Bet man be galo smalsu - o ką reiškia būti drakonu? Suprantate, aš jaučiuosi keistokai - kartu ir be galo artimas, tarsi būčiau pažinojęs jus visą gyvenimą. O tuo pačiu - visai nieko apie Jus neišmanau. Juk mudu, reikia pripažinti, esame tokie skirtingi.
- Ne taip labai, kaip Jums atrodo, garbusis Tenksalotai, - tarė misteris Kaindlis. Visi tie skirtumai, kad ir kokie akivaizdūs, tėra tik paviršius. Jums gal bus netikėta, tačiau mes, drakonai, turime savo požiūrį į pasaulį. Tai yra, mes jį matome. Tai, ką jūsų mokslininkai atranda per vargus, klupdami ir painiodamiesi, ir - pripažinkim - dažniausiai netyčia, mes tiesiog matome. Matome, ir tiek. Be jokių juokingų bandymų, be jokių laboratorijų. Ir tai ir yra tikrasis Požiūris, o visai ne tie jūsų aklinėjimai apgraibomis.
- Kažką panašaus ir pats nujaučiau, - linktelėjo Tenksalotas. - Tad Jūs teigiate, jog mudviejų skirtumai tėra tik išoriniai?
- Taip, bent jau kai kuria prasme, - tarė misteris Kaindlis. - Matote, mes, drakonai, matome, kad viskas aplinkui - tiek aš, tiek Jūs, tiek šitas akmuo, ši taurė ar Jūsų kalavijas - viskas susideda iš lygiai tų pačių vienodų mažų dalelyčių. Todėl viskas yra viena, ir viena yra viskas.
- Įdomu, tarė Tenksalotas, - tai išeitų, kad Jūs, mielasis misteri Kaindli, ir Jūsų porcelianinė pypkė yra vienas ir tas pats? Man sunku suvokti, turiu prisipažinti.
Misteris Kaindlis išpūtė dūmą ir pasižiūrėjo į pypkę.
- Na taip, bičiuli, lygiai taip ir yra. Dar daugiau - aš rūkau šitą puikų Viktorijos tabaką, kuris sudarytas iš tų pačių dalelių, kaip ir aš pats. Išeitų, kad aš rūkau pats save.
Riteris Tenksalotas nervingai susijuokė.
- Todėl ir klausiu, misteri Kaindli - ką reiškia būti drakono kailyje? Turėtų būti be galo įdomu.
- Aš nedėviu kailio, jaunasis bičiuli, - santūriai pastebėjo misteris Kaindlis.
- O, na žinoma, ne, atleiskite. Mes tiesiog taip sakome. Ką reiškia būti riterio kailyje, pavyzdžiui. Toks posakis.
- O taip, dabar supratau. Iš tiesų sąmojinga, - linktelėjo misteris Kaindlis. - Na, būti drakonu iš tiesų yra labai įdomu. Jei leisite, netgi dar įdomiau, negu būti riteriu.
- Mėginu įsivaizduoti, - mandagiai tarė riteris Tenksalotas.
- Pašėlusiai įdomu, bet ir nelengva. Matote, mes, drakonai, visi esame truputėlį šizofrenikai. Jei visai atvirai, tai netgi ne truputėlį, o gerokai.
- Šit kaip, - pasakė Tenksalotas, nes nežinojo, ką daugiau besakyti.
- Na taip. Tik įsivaizduokite: drakonas yra viena būtybė - o tuo pačiu ir kelios. Viskas priklauso nuo galvų. Mano atveju, kaip matote, jos devynios.
- Tikrai, pastebėjau, - tarė riteris Tenksalotas.
- Devynios - tai daug. Gana daug, - tarė misteris Kaindlis ir susirūpino.
Įsivyravo nejauki tyla.
Galų gale riteris Tenksalotas kostelėjo ir tarė:
- Kche. Ahm. Na, devynios - tai nemažai. Išties.
Nejauki tyla vyravosi toliau.
Riteris Tenksalotas dar kartą kostelėjo ir staiga pasakė:
- O mes, riteriai, turime tokią patarlę: viena galva krepšyje prie balno gerai, o dvi - dar geriau. Oi! Atsiprašau, misteri Kaindli.
- Atleiskite, berods užsigalvojau, - atitoko misteris Kaindlis (o devintoji galva ironiškai sukrizeno). Ar ką nors sakėte?
- Nieko, misteri Kaindli, - sutriko riteris Tenksalotas. - Tiesiog Jūs pasakojote apie tai, ką reiškia būti drakonu.
- Ak taip, - susizgribo misteris Kaindlis. - Kaip ir sakiau, kartais būna kiek sudėtinga. Kai tiek galvų. Apninka tokia tapatybės krizė. Ypač vėlyvais rudenimis.
- Tas metas ir man gerai žinomas. Kai ir lauke, ir širdy žvarbu ir nyku, ir taip iki pat pirmojo sniego, - palingavo galva riteris Tenksalotas ir parėmęs smakrą ant kalavijo rankenos įsispitrijo į jaukiai ūžiantį židinį.
- Žinote, garbusis Tenksalotai, kur slypi visos problemos? - tarė misteris Kaindlis.
- Galvose? - pabandė spėti riteris Tenksalotas.
- Būtent, galvose. Ir kuo daugiau galvų, tuo daugiau vargo, - atsiduso misteris Kaindlis. - Turbūt pastebėjote, jog bendrauju su Jumis vien tik pirmąja galva - ta, kuri Jums iš dešinės?
- Be abejo, atkreipiau dėmesį, - linktelėjo riteris Tenksalotas.
- Toks drakonų etiketas - kad nepasirodytum pernelyg familiarus, pradžioje su svečiu dera bendrauti pirmąja galva, ta, kuri jam iš dešinės. Bet tikriausiai nepagalvojote, kad kitos galvos nebylios?
- Nemanyčiau, būtų nelogiška, - tarė Tenksalotas.
- Visiškai teisingai, - tarė misteris Kaindlis antrąja galva ir toliau tęsė pirmąja. - Tad įsivaizduokite - visos tos devynios galvos mąsto, ir visos kalba. Mes kartais tarpusavyje labai neprastai pasiginčijam, kai niekas nemato. Iki liepsnų spjaudymo.
- Nėra namų be dūmų, - tarė Tenksalotas.
- O Jūs pavydėtinai išprusęs jaunuolis, matau, išmanote netgi drakonų folklorą, - pagyrė misteris Kaindlis. - Bet ginčai dar anaiptol ne pats blogiausias dalykas. Kur kas blogiau, kad visos devynios galvos pasaulį mato skirtingai - skirtingu kampu, iš skirtingų vietų. Todėl mes niekaip negalime susitarti dėl prisiminimų: vos pradedam kalbėtis apie kokį neseniai įvykusį nutikimą, staiga paaiškėja, jog visos devynios galvos prisimena visiškai skirtingus dalykus! Nes viena matė viena, o kita - visai ką kita… O devintoji, ta tai apskritai visada viską stebi iš atstumo ir amžinai ironizuoja. Todėl aš niekada nieko negaliu nuspręsti iki galo, visada lieka abejonė - o kaip ten iš tikrųjų viskas buvo, kurios galvos teisybė yra pati teisingiausia?
- Iš tiesų. Net nebūčiau pagalvojęs, kad būti drakonu yra taip sunku, - pagarbiai tarė riteris Tenksalotas.
- Todėl mes, drakonai, manome, jog nieko tikro apskritai nėra, viskas pasaulyje tėra tik akių dūmimas. Arba, kaip sakė vienas drakonų mąstytojas, viskas yra dūmai.
Misteris Kaindlis giliai užsitraukė pypkę pirmąja galva, o dūmus ironiškai išpūtė devintąja.
- Bet yra ir smagesnių dalykų, - staiga pagyvėjo misteris Kaindlis, kažką prisiminęs, - Man niekada nebūna nuobodu. Aš galiu kalbėtis tarpusavyje ir net dainuoti choru. Kai būna liūdna, tais ilgais rudens vakarais, aš sėdžiu prie židinio ir dainuoju daugiabalsius kanonus. O kai apima šventiška nuotaika, surengiu ištisą koncertą su žvakėmis. Laimei, visos mano devynios galvos labai muzikalios, o penktoji netgi turi absoliučią klausą. Ir diapazonas mano platus - nuo boso iki kontratenoro. Labiausiai man patinka Palestrina ir Monteverdis, mes juos tiesiog dievinam. O va dėl Hendelio šiek tiek nesutariam.
- Aš taip pat mėgstu muziką, - prisipažino Tenksalotas, - ir ypač Monteverdį. Tai bent malonus sutapimas! Deja, visiškai neturiu klausos, tad muzika žaviuosi, jei leisite pasakyti, tik iš tolo.
- Ir negrojate jokiu muzikos instrumentu? - kiek nusiminė misteris Kaindlis. Kai kurie riteriai - garsūs liutnės virtuozai.
- Deja, - skėstelėjo rankomis Tenksalotas.
- Gaila, - tarė misteris Kaindlis. Iš mūsų išeitų puikus orkestras. O beje, Jums teko kada regėti tokį šių vietovių instrumentą - škotišką dūdmaišį?
- Be abejo, misteri Kaindli, esu ne tik regėjęs, bet ir daugybę kartų klausęsis, - tarė Tenksalotas.
- O Jums niekada nekilo jokių įtarimų - į ką nusižiūrėjus jis pagamintas?
- Kad ne, - prisipažino Tenksalotas.
- Tikrai? - prajuko misteri Kaindlis. - Ką gi, tuomet gerai įsižiūrėkite į mane, jaunasis bičiuli.
Ir misteris Kaindlis staiga iškėlė penktąją, viduriniąją galvą aukštyn, kiek įmanydamas ištempė kaklą, o likusias galvas mikliai išlankstė šonuose.
- Ogi tikrai! Dūdmaišis yra tikrų tikriausia sumažinta drakono kopija, - susižavėjęs tarė riteris Tenksalotas.
- Ir čia dar ne viskas! Patys škotai to seniai nebežino - bet tai, ką jie laiko savo melodijomis, iš tiesų yra ne kas kita, o jų kadaise nusiklausytos drakonų liaudies dainos. Štai paklausykit.
Misteris Kaindlis atsistojo, išlenkė didelį stiklą karšto elio, kad balsas geriau skambėtų - ir užtraukė visomis devyniomis galvomis kūrinį, kurį riteris Tenksalotas žinojo kaip maršą „Alandeilo rožė”. Misteris Kaindlis dainavo, o riteris Tenksalotas pagarbiai klausėsi, pasirėmęs ant kalavijo - ir jei kas būtų matęs, būtų galėjęs prisiekti, jog riterio akyse regėjo šykščią vyrišką ašarą.
Tais metais Škotijoje prasidėjo dideli neramumai, vėliau aprašyti metraščiuose kaip kruvinasis Dūdmaišininkų maištas.

Patiko (10)

Rodyk draugams