Manęs vis klausia – ar galima išmokti rašyti eilėraščius.

Žinoma, galima, atsakau. Visko galima išmokti – net ir rašyti eilėraščius. Išmokti pamatyti viską, nepraleidžiant pro akis nei menkiausių smulkmenų, regėti visokiausius tau asmeniškai siunčiamus ženklus. Ko gi ne. Begyvenant išmokti galima visko, visokiausių nuostabių dalykų.

Toks senas aktorius Česius man papasakojo vieną istoriją. Sakėsi nebeprisimenąs – ar kur girdėjo, ar pats sugalvojo. Na, nelabai ir svarbu, vis tiek folkloras.

Tai pasakojimas apie vieną žmogų, įsigijusį mažą kačiuką. Kad būtų juokingiau, tebūnie tas žmogus žydas, kaip ir tikrojoje Česiaus istorijoje. Jei ką, dar ir papildomų konotacijų su Jahve galima prisigalvoti, jei kam pasirodys per mažai intelektualu.

Žodžiu, įsigijo žydas kačiuką. Mažą, dar neišauklėtą – dergia tiesiog kambaryje ir į galvą neima, žiūri į akis ir, akivaizdu, nieko negirdėjęs apie jokias metafizines kaltes anei pirmaprades nuodėmes.

Ėmėsi tas žydas kačiuką prusinti – kai tik šis pridaro balutę ar krūvelę, žydas tą kačiuką iškart už pakarpos, snukučiu į rezultatą ir švyst pro langą laukan. Vienąkart taip paprusino, antrąkart. Kačiukas sunerimęs, aiškiai kažką pradeda įtarti. Bet trečiąkart – vėl tas pats. Tas pats ir ketvirtąjį.

Galų gale penktąjį kartą grįžta žydas namo – ir pamato krūvelę ant parketo, o šalia kačiuką. Kačiukas suprantančiu žvilgsniu pažvelgia šeimininkui į akis, kyšteli snukutį į krūvelę ir pats iššoka pro langą.

Čia žanro požiūriu labai derėtų moralas – bet palikim jį, palikim, nebūkim mulkiai, nesugadinkim geros istorijos.

Rodyk draugams