Visų pirma - gerai pagalvokite: kodėl iš tiesų norite būti ne kuo kitu, o būtent rašytoju? Kas per keistas įgeidis, kam jums tai? Gal jums tiesiog patinka pats rašymo procesas? Tuomet verčiau užsiimti kaligrafija. Tobulinti rašyseną. Jei esate pernelyg šiuolaikiškas ir maištingas kaligrafijai, tuomet rašykite ant sienų. Užsiimkite graffiti. Taginkite. Terliokite viską aplink, kur tik pasiekiate. Tai negerai, bet vis mažiau pakenksite - sau ir kitiems - nei rašydami knygas iš noro rašyti knygas.
O gal norite būti rašytoju, nes mėginate dar labiau patikti - sau ir kitiems? Gal jau iš anksto esat susižavėję savimi literatūroje. Jūs ten taip gražiai atrodot, literatūros fone. Daug gražiau, negu be fono. Šiuo metu kaip tik perkate šaliką ir galvojate - o, šitas šalikas puikiai derės prie manęs, rašytojo. Jis juk toks rašytojiškas, visiems labai patiks. Negaiškite veltui laiko: jei norite patikti, varykit tiesiausiu keliu į Facebooką. Ten užsiimkite virtualių kačiukų dauginimu. Atidarykite virtualių kačiukų veisyklą. Pamatysite, surinksite nesuskaičiuojama daugybę „patinka”. Yra toks mįslingas dėsnis: kai tik žmogus pamato ekrane kačiuką, būtinai spusteli pelę.
Norite būti rašytoju, nes baisingai knieti ką nors pasakyti? O ar tikrai turite ką? Ką nors tokio, ko kiti nežino, nemato, arba yra pamiršę? Ar gal tiesiog - norisi su kuo nors pasišnekėti, kitu gyvu žmogum, kad ir apie orą? Tai eikite ir kalbėkitės. Dabar pat. Sakykite - „šiandien šalta”, „man vieniša”, „kažko nesibūna”. Rašymas čia niekuo dėtas. Net šitas jūsų pasakytas frazes kiekvienas žmogus supras savaip, suteikdamas joms savo prasmes, nuspalvindamas savo patyrimu. Negi manote, kad galėtų suprasti ir visą jūsų parašytą knygą?
Galimas dalykas, jog norite tapti rašytoju, nes norite lengvai ir maloniai uždirbti daug pinigų. Juk čia ne kastuvu mosuoti ar prie staklių stovėti! Matėte, kaip gyvena tie visokie Holivudo scenaristai? Piniguose tiesiog maudosi. Na, gal ir maudosi, kas juos ten žino. Tik ne Lietuvoje. Lietuvos knygynuose nacionalinė literatūra ištremiama toliau nuo akių, į antrą aukštą. Jei iš tiesų baisiausiai norisi iš literatūros uždirbti, tapkite leidėju. Žinoma, verslas toks apysmulkis, ne nafta ar farmacija, bet vis šis tas.
Nepraėjo noras? Na, tuomet pasiduodu: būkite tuo rašytoju, jei jau esate toks nesukalbamas. Spėju, turite tą žalingą įprotį viską stebėti. Žmones, daiktus. Kol tie žmonės tempiasi tuos daiktus į savo urvelius, jūs stovite ir stebite. Tiesą sakant, labai žioplai atrodote. Tai jūs manote, kad esate Stebėtojas. Kiti mano, jog esate paprasčiausias žioplys.
Tiesa, jūsų intelekto koeficientas aukštesnis už įprasto žioplio, ir net aplinkiniai kartais pastebi, jog turite aštrų protą. Jiems tai būna malonus netikėtumas. Tuomet jie sako vienas kitam - „kaip įdomu, tas A. visai ne toks kvailas, kaip atrodo. Netgi visai protingas. Galėtų būti turtingas žmogus. Tik va, gyventi nemoka.”
Galų gale, būti rašytoju - anaiptol ne pats blogiausias užsiėmimas. Nors, pripažinkim, kvailokas. Nuolatos dėbsoti į viską - gilintis, įsidėmėti menkiausias smulkmenas. Vietoj to, kad paprasčiausiai gyventum. Lyg būtum mokinukas, ir gyvenimo pabaigoje tau reiktų rašyti mokyklinį atpasakojimą, kaip viskas buvo. „Kaip aš praleidau vasaros atostogas”. Gal ir parašysi kada. Vadinsis - „Kaip aš vėjais praleidau savo gyvenimą.”
Taigi - esate rašytojas. Ar bent jau būsite - jei pavyks įveikti savo puikybę. Jei išdrįsite likti su silpnaisiais ir žioplaisiais - net ir žinodamas, kad ir jie iš jūsų patylom šaiposi ir niekina. Nes jie vertina tik stiprius, gudrius ir suktus.
Rašysite, leisite knygas. Išleidus knygą, pradžioje būna labai smagu. Maždaug toks pats smagumas, kaip sukalus inkilėlį. Įkeli jį medin, sakydamas - štai, argi ne puikus inkilas! Pamatysit, kokie jame nuostabūs paukščiai apsigyvens - jūs dar tokių nematėt, reti ir išdidūs! Kuosos virš tavo galvos sarkastiškai kiauksi.
Po kokio dešimto inkilo ir pats suprasi: šiose geografinėse platumose tavieji paukščiai negyvena. Gal ne tas arealas, gal tokių ryškiaplunksnių paukščių apskritai niekur pasaulyje nėra, tu juos pats sugalvojai. Bet gal taip netgi geriau, kad nėra. Nes kaip tik tuo metu pamažu pradėsi nutuokti, jog tikrasis ir vienintelis tavųjų inkilų gyventojas esi tu pats. Retas paukštis, akiniuotasis apuokas. Ir kai įsijautęs kažką kalbi savąja gražia ir archajiška apuokų kalba, kiti tegirdi apuoko ūkimą.
Tad baigsi savo gyvenimą taip, kaip ir privalu rašytojams. Įsispraudęs drevėn, tamsiausiam savojo Baublio kampe - Dionizo Poškos pavyzdžiu. Baugščiai mirkčiojantis, gyvas muziejinis eksponatas, taksidermininko svajonė.
Bet prieš tai dar kiek paūbausi, apuokiškai gūdžiai. Kas, kad nesupras. Bent pasismaginsi.
Sako, net ir nesuprantantiems naktį tokį balsą išgirdus, plaukai pasišiaušia.

Žurnalas IQ, 2013 sausis

Rodyk draugams